Maceinà Antanas (1908 01 27 Bagrėnas, Prienų vlsč. – 1987 01 27 Miunsteris, Münster, Vokietija; palaidotas Brebersdorfe prie Šveinfurto, Schweinfurt), filosofas. Daktaras (1934). Vienas Lietuvos fizinio auklėjimo sistemos teorinių pagrindų kūrėjų.
1924–1928 ir 1929–1930 mokėsi Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarijoje, 1928–1932 studijavo Lietuvos universiteto (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) Teologijos-filosofijos fakultete literatūrą, filosofiją ir pedagogiką. 1932–1935 studijas gilino Leveno (Leuven, Belgija), Fribūro (Fribourg, Šveicarija), Strasbūro (Strasbourg, Prancūzija) ir Briuselio universitetuose. 1935–1943 dėstė filosofiją ir pedagogiką Vytauto Didžiojo universitete. Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 pasitraukė į Vokietiją. 1941 grįžęs į Lietuvą iki 1943 dėstė Vytauto Didžiojo universitete, profesorius (nuo 1942). 1944 vėl pasitraukė į Vokietiją, iki 1949 gyveno pabėgėlių stovyklose. Nuo 1956 dėstė Freiburgo, 1959–1970 Miunsterio universitetuose, vadovavo lietuvių emigrantų ateitininkų sąjungai. Ir šiandien aktualios jo įžvalgos apie kūno lavinimą ir auklėjimą (…Kūno puoselėjimas yra prasmingas tik tada, jei jis yra dvasios persvaros ir jos laimėjimo išraiška. Ugdyti kūną dėl jo paties reiškia naikinti prasmini jo pobūdį. Kūnas yra ne tam, kad jis klestėtų savarankiškai, bet tam, kad per jį klestėtų dvasia. Fizinio žmogaus prado ugdymas pirmoje eilėje kaip tik ir siekia palenkti kūną dvasiai, vadinasi jį išauklėti). Aptardamas sporto, sportininkų rengimo vyksmą pasigedo ugdomojo veiksnio (…Graikai tikėjo, kad harmonija sieloje sukuria harmoniją kūne. Mes tikime, kad sveikame kūne sveika siela (iškreiptas Juvenalio posakis). Sportinis mūsų dienų sąjūdis artina dabartinį ugdymą į kūno kulto laikus).
Parašė knygas: Tautinis auklėjimas (1934), Kultūros filosofijos įvadas (1936), Filosofijos kilmė ir prasmė (1978).
