Láiconas Erikas (1950 05 21 Kaunas), keliautojas, speleologas, teisėjas, publicistas. Speleologijos pradininkas Lietuvoje. SSRS speleologijos vyriausiasis instruktorius (1983), I kategorijos speleoturizmo teisėjas (1987). Lietuvos speleologijos vyriausiasis instruktorius (1993), speleologijos ekspertas (1998).
1973 baigė Kauno politechnikos institutą. 1973–1984 Kauno tvirtinimo detalių gamyklos automatikos derintojas, 1982–1985 Schodnios (Rusija) turizmo ir ekskursijų organizacijų darbuotojų kvalifikacijos kėlimo instituto dėstytojas, 1985–1987 Kauno politechnikos instituto mokymo meistras, 1987–1988 Kauno termofikacinės elektrinės automatikos derintojas, 1988–1990 kooperatyvo Kompasas Turizmo skyriaus vedėjas, 1990–1991 bendrovės Darna turizmo vadybininkas, 1992–1994 įmonės Rastėja tiekėjas, 1995 bendrovės Rigveda turizmo instruktorius, 1995–1996 Kauno speleologijos povandeninio klubo Gelmės įmonės direktorius, 1997 bendrovės Vilkijos ąžuolas direktorius. Nuo 1997 nepriklausomas turistų ir keliautojų vadovas, nuo 2003 ūkininkas. Kauno speleosekcijos Omega (1977–1981 ir 1983–1984), Kauno speleoklubo (1984–1985), Kauno (1980–1981 ir 1983–1985) ir Lietuvos respublikos (1985–1990) speleokomisijų pirmininkas. SSRS Centrinės speleokomisijos narys, atstovas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje (1986–1990), informacinio speleocentro Karsa vadovas (nuo 1988). Lietuvos speleosporto asociacijos prezidiumo narys (1990–1992), generalinis sekretorius (1992–1996), Lietuvos speleologijos asociacijos prezidentas (2011–2013 ir 2015–2017). Lietuvos atstovas Tarptautinėje speleologijos sąjungoje (angl. International Union of Speleology, UIS, nuo 1993).
Speleoseminarų vadovas, respublikinių speleoturistų sąskrydžių organizatorius ir vyriausiasis teisėjas. 1979–1981 Lietuvos speleologų rinktinės treneris. 1965–2018 daugiau kaip 333 kartus įsiskverbė į 209 karstinius urvus įvairiose šalyse. 1973–2018 dalyvavo 23 speleologijos ekspedicijose Barbadose, Belize, Dominikoje, Estijoje, Gruzijoje, Latvijoje, Madagaskare, Malaizijoje, Meksikoje, Nikaragvoje, Papua Naujoje Gvinėjoje, Rumunijoje, Rusijoje, Salvadore, Sent Lusijoje, Tadžikijoje, Tailande, Trinidade ir Tobage, Ukrainoje, Uzbekijoje, Vietname; 19 jų vadovavo. Darė biospeleologijos, geospeleologijos, taikomosios, techninės, istorinės speleologijos tyrimus. 1978 Karvės oloje (Biržų rajono savivaldybės teritorija) atrado šikšnosparnių rūšį myotis mystacinus. 2013 Singnapano slėnyje (Filipinai) tyrinėjo Tau’t Batu genties gyvenseną. 2014 ATM urve (Belizas) įsiskverbė į Šibalbą – mitologinę majų civilizacijos dievų buveinę.
Lietuvos rekordininkas: skverbimosi į urvus gylio – 1981 Oktiabrskajos šachtoje (Rusija) 450 m ir Kyjivo prarajoje (Uzbekija) 990 m, nusileidimo į gylį – 1983 Sniego urvyne (Gruzija) 1320 m, skverbimosi trukmės – 1983 po žeme išbuvo 24 paras. 1984 Napros prarajoje (Gruzija), 530 m gylyje, atliko techninius eksperimentus. 1985 įveikė Ručeinajos urvyno (Rusija) 510 m gylio traversą.
2018 Išlestakiuose (Jurbarko rajono savivaldybės teritorija) įkūrė Eriko Laicono speleologijos centrą Karsa ir jame atidarė pirmąjį Lietuvoje Speleologijos muziejų.
Parašė knygas: Esperanto‑14 lingva speleologia bildvortaro (su kitais, 1990), Laiconų genties genealogija (2001), Laiconų giminės genealogija (2002), Lietuvos speleologijos istorija (2003), Lietuviški–kroatiški pasikalbėjimai ir trumpas kroatų–lietuvių kalbų žodynėlis (2003), Kelionių atspindžiai (2005), Jie taip mano… (2006), Kalbėkime kroatiškai (2006), Bok Kroatija (2010), Mano kilmė. I dalis: Laiconai (2010), Mano kilmė. II dalis: Juozėnai (2011), Mano kilmė. III dalis: Jankauskai (2011), Labas, Juodkalnija (2011)
