Fechtãvimas, dvikovos sporto šaka – dviejų sportininkų kova, stengiantis sportiniais fechtavimosi ginklais įdurti arba įkirsti vienas kitam taip, kaip reglamentuoja varžybų taisyklės. Individualiosiose ir komandinėse varžybose vyrai ir moterys kovoja kardais, rapyromis ir špagomis. Kardo ilgis iki 105 cm, geležtė specialaus plieno, 88 cm ilgio, buka, masė iki 500 g; įskaitomas dūris ir kirtis į bet kurią virš juosmens esančią kūno dalį. Rapyrą (iki 110 cm ilgio, apie 500 g masės duriamąjį ginklą su elektroniniu įtaisu dūriams registruoti) sudaro iki 90 cm tolygiai plonėjanti plieninė keturbriaunė geležtė su 6 mm antgaliu; dūris (daugiau kaip 500 g jėga) įskaitomas, jei buvo kliudytas varžovo liemuo (iš nugaros pusės tik aukščiau juosmens). Špagos matmenys panašus į rapyros, masė iki 770 g, geležtė V raidės formos skerspjūvio, apsauginis skydelis iki 13,5 cm; įskaitomas dūris (daugiau kaip 750 g jėga) į bet kurią kūno dalį. Fechtuotojus nuo sužeidimų saugo standaus metalinio tinklo kaukė (jos akių srityje gali būti į tinklą įterptas plastikas), atlaikanti 1600 N jėgą, pirštinės, balto audinio apranga (atlaiko 800 N jėgą; rapyrininkų ir kardininkų liemenės su įaustais metaliniais siūlais, kad elektroniniu kontaktu būtų patvirtinta dūrio į pažeidžiamą plotą kokybė). Kovojama ant metalinio 14 m ilgio ir 1,5 m pločio takelio. Fechtavimas špaga yra ir viena šiuolaikinės penkiakovės rungčių.
Pirmosios žinios apie fechtavimą yra iš antikos laikų (gladiatorių kautynėse – dvikovos trumpais kardais). Kaip sporto šaka 16–17 a. sparčiausiai formavosi Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje. Fechtavimas – viena iš penkių sporto šakų, kurios atstovai dalyvavo visose šiuolaikinėse olimpinėse žaidynėse. I olimpinėse žaidynėse (1896 Atėnai) vyrai kovojo rapyromis ir kardais; buvo atskira rungtis profesionalams – fechtavimas rapyra. Nuo 1900 kovojama ir špaga, III olimpinėse žaidynėse (1904 Saint Louisas) buvo kovota ir lazdomis, vyko komandinės rapyrininkų varžybos. Nuo 1908 rengiamos komandinės varžybos špaga ir kardu. VIII olimpinėse žaidynėse (1924 Paryžius) pradėjo fechtuotis ir moterys. 1913 įkurta Tarptautinė fechtavimo federacija (pranc. Federation Internationale d’Escrime, FIE; 2022 vienijo daugiau kaip 130 šalių fechtavimo federacijas), 1914 patvirtintos FIE fechtavimo varžybų taisyklės, oficiali kalba – prancūzų. Pasaulio ir Europos fechtavimo čempionatai rengiami kasmet, pasaulio – nuo 1937, Europos – 1906–1936 ir nuo 1992.
LIETUVOJE po I pasaulinio karo atsirado pramoginis fechtavimas, jokių varžybų nevyko. 1924 fechtavimas įtrauktas į karių rengimo programą. Karo mokykloje buvo rengiami dvikovininkai kardais (espadronais); išleista J. Jungmeisterio knyga Fechtavimas espadronais (1926), kariuomenės leidinys Durtynių taisyklės (1935). 1937 Briuselyje baigęs karo mokslus ir tapęs Belgijos čempionu espadronininkas kapitonas J. Vabalas pradėjo vadovauti Kūno kultūros rūmuose vykusiems karininkų ir fizinio lavinimo instruktorių fectavimo kursams; 1939 kursus baigė 24 karininkai. Iki II pasaulinio karo fechtavosi tik karininkai ir studentai korporacininkai.
1945 fechtavimo įgūdžių Maskvos kūno kultūros institute įgijo Č. Stakionis ir J. Udras. Č. Stakionis Vilniuje (prie Žalgirio draugijos) 1946 įkūrė fechtavimo sekciją (įvyko Vilniaus fechtavimo čempionatas), vėliau Kaune Lietuvos kūno kultūros institute subūrė dvi fechtuotojų grupes. Fechtavimo katedros vedėjo A. Jaržombeko iniciatyva 1947 Kaune surengtos pirmosios oficialios fechtavimo varžybos (17 dalyvių); nugalėtojais tapo D. Lupeikaitė ir Č. Stakionis (rapyra), V. Cmugovas (kardu). Fechtavimo treneriu 1947 Vilniuje pradėjo dirbti S. Timonovas, 1948 Kaune – I. Kalašaitis, Klaipėdoje – A. Monstavičiūtė; jaunius Vilniuje pradėjo treniruoti J. Udras. 1949 Kaune surengtas pirmasis Lietuvos fechtavimo čempionatas; čempionais tapo: I. Kalašaitis (rapyra, špaga), V. Macijauskas (kardu ir karabinu su elastiniu durtuvu), L. Tatarenko-Kogut (rapyra). Lietuvos komanda pradėjo dalyvauti SSRS čempionatuose: 1949 užėmė 10 vietą, 1951 – 13 vietą.
1950 įsteigta Lietuvos fechtavimo sekcija (prezidiumo pirmininkas J. Udras, 1954–1955 A. Icikavičius). Kaune 1950 vyko XIII SSRS individualusis fechtavimo čempionatas, 1951 – individualusis-komandinis.
1951 surengtas pirmasis Lietuvos jaunių čempionatas. Sportininkai sėkmingai dalyvavo sąjunginėse varžybose. SSRS jaunių čempionais tapo: 1951 – V. Aleknavičius (rapyra, treneris I. Kalašaitis), 1953 – G. Vaitkūnas (špaga, treneris J. Udras), 1954 – V. Abeltinis (špaga).
1952 Pabaltijo spartakiadoje Taline Lietuvos komanda užėmė 2 vietą, V. Macijauskas (rapyra) ir J. Udras (špaga) – 1 vietą, 1954 Minske Lietuva – 3 vietą, J. Subačius, S. Narauskas ir V. Skripkauskas (visi fechtavosi kardu) – 1 vietą. 1952 SSRS čempionate J. Udras laimėjo bronzos medalį, 1953–1955 – aukso, 1953 su I. Kalašaičiu ir V. Macijausku (visi – špaga) nugalėjo SSRS čempionato komandinėse varžybose. J. Udras su SSRS rinktine dalyvavo XV olimpinėse žaidynėse (1952 Helsinkis) ir XVI olimpinėse žaidynėse (1956 Melburnas). 1955 V. Abeltinis ir A. Steponavičius buvo SSRS rinktinės kandidatai.
1957 A. Sidaravičius ir E. Rusteika tapo SSRS jaunučių fechtavimo kardu čempionais. Nuo 1961 kasmet rengiamas I. Kalašaičio taurės (špaga) turnyras. 1969 SSRS profsąjungų pirmenybėse J. Petrauskaitė laimėjo sidabro medalį (pirmąjį Lietuvos moterų fechtuotojų SSRS medalį). 1965 LSSR nusipelniusio trenerio vardas suteiktas B. Rusteikai (1967 – A. Vainoriui, J. Subačiui, 1972 – Z. Motiekaičiui). R. Kajokaitė 1973 SSRS čempionate užėmė 8 vietą, 1974 SSRS tautų spartakiadoje – 7 vietą, 1975 SSRS profsąjungų pirmenybėse – 3 vietą ir buvo įtraukta į SSRS rinktinės kandidatų sąrašą. Kasmet rengiami Lietuvos fechtavimo čempionatai (1949–1989). Daugiausia – 20 trenerių – dirbo 1976, buvo 356 fechtuotojai (iš jų 11 SSRS sporto meistrai). Olimpinėse žaidynėse Maskvoje (1980) teisėjavo V. Kalmantas ir A. Pajaujis (jiems suteikta tarptautinė teisėjo kategorija).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę toliau rengiami Lietuvos čempionatai, fechtuotojai pradėjo aktyviai dalyvauti tarptautinėse varžybose. 1991 IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse nugalėjo R. Ažukienė (rapyra) ir D. Barkauskas (špaga). 1992 pasaulio jaunių čempionate Bonoje (Vokietija) dalyvavo A. Intaitė ir K. Pankaitė, 1993 pasaulio čempionate – A. Intaitė ir R. Ažukienė, 1994 – R. Ažukienė ir D. Strazdas. 1997 Baltijos jūros šalių sporto žaidynėse merginų komanda (A. Igarienė, R. Ažukienė, I. Rimgailaitė ir Ž. Blauzdytė) užėmė 3 vietą, R. Ažukienė (trenerė R. Rimgailienė) tapo čempione. Ji t. p. dalyvavo Europos čempionate Gdanske (Lenkija) ir buvo aštunta. Ž. Blauzdytė (trenerė R. Varneckienė) Šiaurės šalių jaunių čempionate užėmė 3 vietą, 1998 Pasaulio jaunių žaidynėse Maskvoje – 6 vietą, I. Rimgailaitė (trenerė R. Rimgailienė) 1999 Europos jaunimo čempionate – 27 vietą, Pasaulio jaunimo taurės etape Varšuvoje – 18 vietą, 2000 Šiaurės šalių jaunimo čempionate – 3 vietą, 2001 pasaulio jaunimo čempionate Gdanske – 22 vietą, T. Krasikovas (treneris J. Staškūnas) 2003 Pasaulio jaunimo taurės etape Izraelyje – 7 vietą, pasaulio jaunimo čempionate Italijoje – 18 vietą, 2004 Europos jaunimo čempionate – 8 vietą. 2003 Pasaulio jaunimo taurės etape Izraelyje dalyvavo ir S. Rimgaila (trenerė R. Rimgailienė; 11 vieta) bei V. Petraitis (treneris J. Staškūnas; 13 vieta). 2004 pasaulio jaunių čempionate A. Ažukaitė (trenerė R. Ažukienė) užėmė 7 vietą, 2005 dviejuose Pasaulio jaunimo taurės etapuose – 3 vietą, 2006 pasaulio čempionate – 25 vietą, 2007 ir 2008 Pasaulio jaunimo taurės etape – 3 vietą, 2009 Europos jaunimo (iki 23 m.) čempionate – 17 vietą, N. Puikytė (trenerė R. Ažukienė) 2004 pasaulio jaunimo čempionate – 27 vietą, A. Blažytė (trenerė R. Ažukienė) 2007 Europos jaunių čempionate – 17 vietą, 2009 Pasaulio jaunimo taurės etape – 9 vietą, P. Matlauskaitė (trenerė R. Rimgailienė) 2009 Europos jaunių čempionate – 8 vietą, R. Rimgailienė 2008 pasaulio veteranų čempionate – 1 vietą, 2009 – 9 vietą, M. Mironovas 2009 Europos veteranų čempionate – 6 vietą. 2009 M. Palčinskui suteiktas tarptautinės kategorijos teisėjo vardas.
Lietuvoje (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje) veikia 4 klubai, dirba 4 treneriai ir viena trenerė visuomenininkė, fechtavimą kultivuoja apie 150 sportininkų (2009). Fechtuojamasi špaga (kardu fechtuojasi daugiausia studentai korporacininkai).
Lietuvos fechtavimo federacija įkurta 1959, 1992 priimta į FIE, 1995 – į Šiaurės šalių fechtavimo sąjungą. Prezidentai: V. Macijauskas (1959–1968, 1975–1987), Č. Stakionis (1968–1971), Z. Motiekaitis (1971–1974), J. Subačius (1974–1975), A. Pajaujis (1987–1993), R. Jogėla (nuo 1993). Generaliniai sekretoriai (iki 1993 – atsakingasis sekretorius): Z. Tuliševskis (1959–1968), V. Kalmantas (1968–1971, 1993–1996), A. Steponavičius (1971–1993), L. Varneckienė (1996–2001), G. Maisiejus (2001–2006 ir 2007–2008), J. Selvanaitė (2006–2007), L. Uktverytė (nuo 2008).
