Rankinis

Rañkinis, sportinis kamuolio žaidimas stačiakampėje aikštėje. Tikslas – rankomis varant ar perdavinėjant kamuolį vienas kitam, įmesti jį į varžovų komandos vartus. Žinomos dvi pagrindinės rankinio atmainos: vienuolikių (arba didysis, lauko) rankinis (žaidžia dvi komandos po 11 žaidėjų futbolo aikštėje) ir septynetų (arba mažasis, sales) rankinis (po 7 žaidėjus žaidžia 40 × 20 m aikštėje su dviem 3 × 2 m vartais paprastai salėje); ši atmaina labiausiai paplitusi ir vadinama tiesiog rankiniu. Žaidžiama 2 kėliniai po 30 min (8–12 metų žaidėjai žaidžia po 20 min, 12–16 metų – po 25 min) su 10 min pertrauka. Kamuolys pripučiamas, jo skersmuo 58–60 cm masė 425–475 g (vyrų ir vaikinų nuo 16 m.; moterų atitinkamai 54–56 cm, 325–375 g). Puolančiosios komandos žaidėjams draudžiama prieiti prie varžovų vartų arčiau kaip per 6 metrus.

Rankinio ištakų aptinkama dar senovės Graikijoje ir Romoje. Panašus žaidimas buvo žaidžiamas viduriniais amžiais Europos šalyse. Rankinio pradžia laikomi 1898, kai Danijoje merginų gimnazijos mokytojas H. Nielsenas pasiūlė naują kamuolio žaidimą rankomis (45 × 30 m aikštė, po 11 žaidėjų), nors labai panašus žaidimas šioje šalyje buvo žinomas nuo 1848, Vokietijoje sukurtas 1890, Čekijoje – 1892. Iki I pasaulinio karo rankinį daugiausia žaidė moterys. Vyrų pirmosios tarpvalstybinės rungtynės įvyko 1925 (Austrija įveikė Vokietiją 6:3). 1928 įkurta Tarptautinė mėgėjų rankinio federacija (angl. International Amateur Handball Federation, IAHF), suvienodintos ir patvirtintos vienuolikių rankinio taisyklės, jis įtrauktas į XI olimpinių žaidynių (1936 Berlynas) programą (dalyvavo 6 vyrų komandos, finale Vokietija–Austrija 10:6). 1938 įvyko pirmieji atskiri pasaulio vyrų vienuolikių (10 komandų) ir septynetų (4 komandos) rankinio čempionatai, juos laimėjo Vokietijos rinktinės. 1946 įkurta Tarptautinė rankinio federacija (angl. International Handball Federation, IHF), dabar vienijanti 180 nacionalinių federacijų, 1991 įkurta Europos rankinio federacija (angl. European Handball Federation, EHF), dabar vienijanti 51 nacionalinę federaciją.

Ilgainiui septynetų rankinis nurungė vienuolikių rankinį, šio įvyko 7 vyrų (paskutinis 1966, laimėjo Vokietijos Federacinė Respublika) ir 3 moterų (paskutinis 1960, laimėjo Rumunija) pasaulio čempionatai. Vyrų septynetų rankinis buvo įtrauktas į XX olimpinių žaidynių (1972 Miunchenas; dalyvavo 16 komandų, laimėjo Jugoslavija), moterų – į XXI olimpinių žaidynių (1976 Montréalis; dalyvavo 6 komandos, laimėjo SSRS; žaidė A. Česaitytė) programą.

LIETUVOJE vienuolikių rankinis pradėtas žaisti 1927 Klaipėdos krašte. Surengtose varžybose dalyvavo Klaipėdos, Šilutės, Karaliaučiaus, Tilžės vyrų komandos. 1928 surengtos pirmosios oficialios varžybos – Klaipėdos miesto pirmenybės, pirmosios parodomosios moterų rankinio rungtynės įvyko 1931 ir 1932 Kaune per moterų sporto šventę. Oficialia rankinio kultivavimo Lietuvoje pradžia laikomas 1954 10 03–11 surengtas Vilniaus miesto vienuolikių rankinio taurės turnyras (dalyvavo 8 vyrų komandos, laimėjo Sporto darbuotojai). 1955 Vilniuje įvykusį pirmąjį Lietuvos vyrų rankinio taurės turnyrą laimėję Kauno rankininkai (finale 3:2 įveikę Plungės atstovus) dalyvavo I sąjunginėse rankinio varžybose Rygoje (tarp 7 komandų užėmė 5 vietą; debiutavo teisėjai J. Grinbergas ir P. A. Čiočys). Rankinio plėtra rūpinosi 1955 įkurta visuomeninė organizacija – Lietuvos rankinio sekcija, 1959 reorganizuota į Lietuvos rankinio federaciją. Buvo surengti vienuolikių rankinio (oficialiai žaistas iki 1962) 6 Lietuvos čempionatai ir 7 taurės turnyrai.

Pirmaisiais Lietuvos vienuolikių rankinio čempionais tapo P. A. Čiočys, S. Katauskas, J. Kliučinskas, V. Kurakevičius, B. Luneckas, J. Michnevičius, L. Perkumas, J. Samaitis, R. Tallat-Kelpša, S. Ufimcevas, P. Urbonas, E. Vilkas ir S. Visockas, treneris V. Vygontas, čempionėmis – F. Bimbienė, J. Dučinskaitė, Z. Gilytė, D. Juodkaitė, D. Juchnevičiūtė, J. Kirvelaitytė, E. Klumbytė, R. Krumcholcaitė, J. Laukytė, R. Lapeikaitė, I. Miliukštytė, B. Pečiulytė ir F. Stankutė, treneris Z. Jakubauskas. Kauno Žalgirio moterų komanda (treneris A. Gasparka) labai gerų rezultatų pasiekė SSRS vienuolikių rankinio čempionatuose: 1956 Vilniuje užėmė 3 vietą, 1957 Voroneže ir 1960 Lvive – 1 vietą; 1957 ir 1960 komandoje žaidė F. Bimbienė, R. Krumcholcaitė-Stasiulevičienė, J. Miliukštytė-Taujanskienė, B. Pečiulytė-Vaitiekūnienė, J. Kirvelaitytė, E. Klumbytė, Z. Gilytė-Dimšienė ir R. Lapeikaitė-Bučienė, tik 1957 – J. Dučinskaitė, D. Juchnevičiūtė, D. Juodkaitė, F. Stankutė, Z. Pranckūnaitė ir D. Trumpytė, tik 1960 – A. Tumasonytė, E. Gentvainienė, O. Ažukaitė, R. Juknevičiūtė, E. Janilionytė, G. Balsevičiūtė ir L. Trapulionytė. Kituose SSRS čempionatuose kaunietės užėmė: 1958 ir 1961 Žalgiris – 2 vietą, 1959 Lietuvos žemės ūkio akademijos komanda – 3 vietą.

8 lietuvės atstovavo SSRS vienuolikių rankinio rinktinėms, treniruojamoms J. Grinbergo. Pirmosiose draugiškose tarpvalstybinėse rungtynėse su Vokietijos Demokratine respublika (1956), Rumunijos (1958) ir Lenkijos (1960) nacionalinėmis komandomis žaidė: Z. Gilytė-Dimšienė (po dvejas rungtynes su Vokietijos Demokratine Respublika, Rumunija ir Lenkija, įmetė iš viso 5 įvarčius), D. Juchnevičiūtė (dvejas rungtynes su Vokietijos Demokratine Respublika), J. Kirvelaitytė (po dvejas rungtynes su Vokietijos Demokratine Respublika ir Rumunija, vienas – su Lenkija), F. Bimbienė (po dvejas rungtynes su Rumunija ir Lenkija, pelnė 1 įvartį), B. Pečiulytė-Vaitiekūnienė (dvejas rungtynes su Rumunija), G. Balsevičiūtė (vienas rungtynes su Lenkija), E. Gentvainienė ir E. Klumbytė (po dvejas rungtynes su Lenkija). SSRS rinktinėje, užėmusioje 3 vietą III tarptautinėse jaunimo žaidynėse (1957 Maskva), taip pat žaidė 5 lietuvės: Z. Dimšienė, D. Juchnevičiūtė, J. Kirvelaitytė, R. Krumcholcaitė-Stasiulevičienė ir B. Vaitiekūnienė.

Lietuvos vyrų komandos SSRS vienuolikių rankinio čempionate pasirodė kukliau: 1956 Vilniuje sostinės Žalgiris užėmė 9 vietą (iš 14), vėliau Vilniaus universiteto sporto klubo komanda (treneris V. Vygontas) 1957 – 6 vietą, 1958 – 7 vietą, 1959 – 4 vietą, 1960 – 6 vietą. SSRS rinktinėje tarptautines rungtynes žaidė M. Rotomskis, J. Samaitis, S. Ufimcevas, P. Urbonas (Vilnius), A. Macežinskas (Kaunas). 1958 Kaune Lietuvos rinktinės žaidė pirmąsias tarptautines rungtynes su Lenkija (vyrai pralaimėjo 9:12, moterys laimėjo 4:3).

Nustojus kultivuoti vienuolikių, labai išplito septynetų rankinis. Rankininkus aktyviai rengė kūno kultūros mokytojai: A. Arbačiauskas (Druskininkai), J. Cesevičius (Utena), L. Daugis (Pasvalys), V. Matulevičius (Valkininkai), A. Ratkevičius (Eišiškės), J. Stankevičius (Jurbarkas), M. Zelba (Skaudvilė). Rankinio centrai įkurti ir Elektrėnuose, Zarasuose, Tauragėje, Joniškyje, Molėtuose; ten, kur nebuvo sporto salių, rankinis buvo žaidžiamas lauke ir žiemą. Kaune ir Vilniuje žaidėjus pradėjo treniruoti krepšinio specialistai: J. Daniūnas, A. Gasparka, V. Griešnovas. J. Grinbergas (1963–1965 treniravo SSRS moterų, 1963–1965 ir 1968–1970 ir vyrų rinktines), Z. Jakubauskas, V. Vygontas. Vėliau trenerių gretas papildė Lietuvos kūno kultūros instituto rankinio specialistai, taip pat aktyvią sportinę karjerą baigę patyrę rankinio žaidėjai.

1962 pirmosiomis Lietuvos septynetų rankinio čempionėmis tapo Vilniaus Mokslo moterų (T. Bancevičiūtė, G. Gabšytė, R. Griniūtė, A. Kunigelytė, V. Liutkutė, P. Mikalėnaitė, V. Sabaliauskaitė, A. Tumasonytė, D. Stankutė, D. Vidutytė ir A. Žukaitė, treneris P. Urbonas), čempionais – Kauno Atleto vyrų (A. Kavaliauskas, A. Kenstavičius, R. Kleponis, V. Kontvainis, K. Lekeckas, P. Petrėnas, A. Samuolis, A. Stagniūnas, L. Stankevičius, V. Vaičkus, J. Vasiliauskas, treneris V. Griešnovas) komandos, 2 vietą užėmė Kauno Politechnikos (moterų) ir Vilniaus Gelžbetonio (vyrų), 3 vietą – Vilniaus Šviesos (moterų) ir Mokslo (vyrų) komandos.

1962 pirmąją Lietuvos septynetų rankinio taurę laimėjo Kauno Politechnikos moterų (J. Jankauskaitė, D. Mačiulytė, M. Masteikaitė, A. Mockienė, Z. Puodžiūnaitė, L. Zabulėnaitė, R. Juknevičiūtė, A. Misevičiūtė, P. Lekaitė, G. Žemaitytė ir žaidžiančioj i trenerė E. Klumbytė; finale įveikė Kauno Atletą 6:5) ir Kauno Atleto vyrų (L. Ivanovas, K. Lekeckas, A. Kenstavičius, R. Kleponis, V. Kontvainis, A. Macežinskas, P. Petrėnas, A. Stagniūnas, treneris V. Griešnovas; finale įveikė Vilniaus Gelžbetoni 33:15) komandos. 1966 Lietuvos taurės varžybos buvo pavadintos rėmėjos – TVR taurės varžybomis, o 1986 įsteigta dar viena taurė ir TVR taurės varžybos tapo atskiromis Didžiosios ir Mažosios taurės varžybomis, jose panoro dalyvauti rekordinis komandų skaičius (269). Didžiąją taurę pirmą kartą laimėjo Vilniaus Mokslo moterų ir Kauno Naglio vyrų, Mažąją – Druskininkų Vaikų ir jaunių sporto mokyklos merginų ir Eišiškių Nemuno vaikinų komandos.

Lietuvos rankininkės ir rankininkai pasiekė didelių laimėjimų SSRS čempionatuose, įvairiose spartakiadose, kitose sąjunginėse varžybose. 1962 Kaune vykusiame pirmajame SSRS septynetų rankinio čempionate Kauno Žalgirio moterų ir Atleto vyrų komandos laimėjo bronzos medalius, 1963 Atleto komanda (K. Lekeckas, V. Vaičkus, A. Macežinskas, V. Kontvainis, P. Petrėnas, L. Ivanovas, A. Samuolis, A. Kenstavičius, R. Kleponis, P. Kisielius, R. Jansonas, treneris V. Griešnovas) tapo SSRS čempione, 1966 Kauno Žalgiris, 1979 Kauno Granitas – bronzos medalininkais, 1983 Granitas – SSRS vicečempionu; Kauno žalgirietės 1966 Zaporižėje ir 1967 Kaune tapo SSRS čempionėmis; abiejuose čempionatuose (trenerė F. Bimbienė) žaidė R. Stasiulevičienė, G. Lapinskaitė, E. Janilionytė-Buzelienė, E. Petkienė, P. Dimaitė, D. Vaitiekūnaitė, R. Bitinaitė ir A. Lasickaitė, tik Zaporižėje – E. Zabulėnaitė, A. Neverbickaitė ir G. Markevičienė, o Kaune vietoj jų – R. Grinevičiūtė, S. Leščinskaitė ir J. Rasymaitė. Net dvi prizines vietas Lietuvos moterų komandos laimėjo 1964 SSRS čempionate: Vilniaus Šlifavimo staklių gamyklos komanda (treneris J. Grinbergas) – 2 vieta, Kauno Žalgiris (trenerė F. Bimbienė) – 3 vieta.

Nuo 1971 penkiose SSRS tautų spartakiadose, į kurių įskaitą, be suaugusiųjų, buvo įtraukiami ir jaunimo žaidynių bei sąjunginių moksleivių spartakiadų rezultatai, sėkmingai pasirodė Lietuvos moterų rankinio rinktinės, laimėjusios 2 vietą (1979), 3 vietą (1971, 1983 ir 1986) ir 5 vietą (1975). Net keturiose spartakiadose Lietuvos rinktinei atstovavo S. Mikašauskaitė-Astrauskienė ir R. Zailskaitė-Jasikevičienė (laimėjo sidabro ir 2 bronzos medalius), trijose – S. Strečen ir M. Garšvinskaitė-Vansavičienė, 3 kartus rinktinės trenere buvo E. Petkienė. Lietuvos vyrų rinktinė tik 1983 užėmė 2 vietą (treneriai A. Skarbalius ir M. Prakapas) ir 1979 – 3 vietą (treneriai V. Kontvainis ir R. Pasvenskas), sidabro medalius laimėjo B. Geldauskas, A. Bitinas V. Savukynas, V. Trinkūnas, M. Drutis, A. Katkevičius, R. Podbereckas, sidabro ir bronzos – J. Kaučikas, R. Valuckas, G. Mikulėnas, R. Dumbliauskas, V. Novickis, V. Babarskas ir A. Mazeliauskas. 1978 Kauno Žalgirio rankininkės laimėjo SSRS rankinio taurę. SSRS jaunimo (iki 20 metų) čempionatuose Eglės rankininkės (I. Čuplinskaitė, T. Dviliova, D. Elzbergaitė, L. Gudauskytė, J. Jerdakova, L. Kratytė, R. Kužimova, L. Obručaitė, B. Ripskaitė, R. Šablauskaitė, D. Šležaitė, D. Vaitkutė, J. Žemaitytė, treneris A. Taraškevičius) pelnė aukso (1983), 6 kartus – sidabro (1980, 1982, 1984, 1987, 1989) ir bronzos (1985) medalius.

Sąjunginėje profsąjungų spartakiadoje 1965 Maskvoje Lietuvos moterų rinktinė (R. Stasiulevičienė, V. Vidutytė, E. Petkienė, R. Griniūtė, D. Vaitiekūnaitė, A. Tumasonytė , R. Juknevičiūtė, E. Buzelienė, I. Tuinylaitė, S. Leščinskaitė ir N. Aulaitė, treneris J. Grinbergas) užėmė 1 vietą, vyrų rinktinė (treneris G. Stasiulevičius) – 2 vietą, 1969 Kaune moterys ir vyrai – 3 vietą.

Žaisdami SSRS rinktinėse Lietuvos rankininkai pasiekė daug įspūdingų laimėjimų svarbiausiuose tarptautiniuose renginiuose. Du kartus olimpine čempione (XXI olimpinės žaidynės, 1976 Montréali ir XXII olimpinės žaidynės, 1980 Maskva) tapo A. Česaitytė-Nenėnienė (daugiau kaip 2 olimpinių aukso medalių iki šiol nėra laimėjusi nė viena pasaulio rankininkė), po kartą – S. Mažeikaitė-Strečen (XXII olimpinės žaidynės, 1980 Maskva) ir V. Novickis (XXIV olimpinės žaidynės, 1986 Seulas), pastarasis kartą tapo ir vicečempionu (XXII olimpinės žaidynės, 1980 Maskva). Pasaulio čempionatų aukso medaliais yra apdovanoti S. Mažeikaitė-Strečen, V. Novickis ir R. Valuckas (1982), A. Miklušytė-Žiukienė (1990), ji 1991 žaidė pasaulio simbolinėje rinktinėje, 1999 pripažinta geriausiąja pasaulio žaidėja, o atstovaudama Austrijai (jau A. Fridrikas pavarde) 2001 pasaulio čempionate pasiekė absoliutų rezultatyvumo rekordą (per 9 rungtynes įmetė 87 įvarčius), sidabro – A. Nenėnienė (1975, 1978), S. Mažeikaitė-Strečen (1978) ir V. Novickis (1978), bronzos – R. Jasikevičienė ir A. Gončarova (1973). Pasaulio taurės laimėtojais tapo J. Kaučikas, V. Novickis, R. Valuckas (1984). Pasaulio jaunimo čempionatuose aukso medalius pelnė V. Novickis ir V. Sadaunykas (1977), V. Katarskytė (1979), R. Vilimaitė (1981), L. Obručaitė (1983), A. Miklušytė, R. Kužimova, D. Kalauskaitė ir J. Žemaitytė (1985 ir 1987), sidabro – G. Garšvinskaitė ir S. Mažeikaitė (1977) bei R. Cikanauskas (1987). 1960–1989 SSRS rinktinėse žaidė 45 Lietuvos rankininkai: 32 moterys ir 13 vyrų. Daugiausia oficialių tarpvalstybinių rungtynių žaidė V. Novickis (258; su SSRS rinktine 1968 Kyjive 23:18 nugalėjo pasaulio rinktinę), R. Valuckas (138), A. Česaitytė-Nenėnienė (91), S. Mažeikaitė-Strečen (46). Daugiau kaip 200 Lietuvos rankininkų buvo suteikti SSRS sporto meistrų vardai; iš jų 7 tapo SSRS nusipelniusiais sporto meistrais (E. Buzelienė, E. Petkienė, R. Stasiulevičienė, A. Nenėnienė, V. Novickis, S. Mažeikaitė-Strečen ir A. Miklušytė-Žiukienė), 37 – SSRS tarptautinės klasės sporto meistrais, 10 – SSRS garbės sporto meistrais.

1966 tapusios SSRS čempionėmis Kauno žalgirietės įgijo teisę dalyvauti 1967 Europos šalių čempionų taurės turnyre. Nugalėjusios Vengrijos, Rumunijos ir finale Bratislavoje įveikusios Vokietijos Demokratinės Respublikos čempiones Leipcigo SC rankininkes (8:7), kaunietės (R. Stasiulevičienė, G. Lapinskaitė, E. Janilionytė, E. Petkienė, P. Dimaitė, D. Vaitiekūnaitė, R. Bitinaitė, S. Leščinskaitė, A. Pasvenskienė, E. Zabulėnaitė, G. Galminaitė ir A. Lasickaitė, trenerė F. Bimbienė) laimėjo taurę. Kitais metais kaunietės šį laimėjimą pakartojo, finale įveikusios Rostoko Empor (Vokietijos Demokratinė Respublika) žaidėjas (13:11). Komandoje išliko daugelis 1967 Europos taurės laureačių, tik E. Zabulėnaitės ir G. Galminaitės vietas užėmė R. Grinevičiūtė ir I. Tuinylaitė. Teisė dalyvauti 1988 IHF taurės turnyre buvo suteikta ir Vilniaus Eglei, 1987 SSRS čempionate užėmusiai 3 vietą. Vilnietės, nesunkiai nugalėjusios Nyderlandams, Rumunijai ir Vokietijos Demokratinei Respublikai atstovavusius stipriausius rankinio klubus ir finale užtikrintai įveikusios (34:20 ir 32:22) Titogrado Budučnost (Jugoslavija) komandą, perėmė iš jos IHF taurę. Komandoje žaidė: A. Galdikaitė, L. Sadzon, L. Ivanauskienė, J. Berčiūnienė, J. Žemaitytė, S. Mažeikaitė-Strečen, R. Sypkuvienė, L. Gudauskytė, A. Miklušytė-Žiukienė, D. Kalauskaitė, L. Selianikaitė, R. Šulskytė ir M. Trainovskaja (vyriausiasis treneris A. Taraškevičius, treneris R. Stankevičius). 1986 SSRS čempionate užėmęs 3 vietą, pirmą kartą IHF taurės turnyre dalyvavo Kauno Granitas. Atrankos varžybose nugalėjo Suomijos, Danijos, ČSSR, Vokietijos Federacinės Respublikos komandas, turnyro finale abejas rungtynes su Madrido Atleticu baigė lygiosiomis (23:23 Madride ir 18:18 Kaune), bet dėl daugiau įmestų įvarčių varžovų aikštėje 1987 IHF taurę iškovojo kauniečiai (M. Juzko, V. Babarskas, R. Cikanauskas, R. Dumbliauskas, J. Kaučikas, E. Miknius, A. Mockeliūnas, A. Mikučionis, G. Mikulėnas, V. Milašiūnas, V. Novickis ir R. Valuckas, vyriausiasis treneris A. Skarbalius, treneris M. Prakapas). Be to, 1958–1989 Lietuvos rankinio rinktinės įvairiuose turnyruose ar draugiškose rungtynėse žaidė 84 tarptautines rungtynes (vyrai 37, moterys 47) su Europos šalių, Jordanijos, Alžyro, Kubos valstybių rinktinėmis ir trečdalį jų laimėjo.

Nuo 1962 buvo rengiami Pabaltijo (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) turnyrai, kuriuose nuo 1967 dalyvavo Leningrado (dabar Sankt Peterburgas), nuo 1987 – ir Baltarusijos įvairių grupių rankininkai (pagrindinės rinktinės, jaunimo rinktinės, klubinės komandos), periodiškai kiekvienos iš dalyvaujančių komandų aikštėse.

Nuo 1978 Lietuvos rankinio federacijos ir Švyturio žurnalo redakcijos iniciatyva organizuotas ir į oficialų IHF varžybų kalendorių įtrauktas, vėliau tradiciniu tapęs tarptautinis moterų Švyturio taurės turnyras, jame iki 1989 rungtyniavo pajėgiausios pasaulio nacionalinės komandos. Pirmąją žurnalo taurę laimėjo Vokietijos Demokratinės Respublikos rinktinė, vėliau 8 kartus – SSRS rinktinė; lietuvės 2 vietą užėmė 3 kartus (1982, 1986 ir 1989), 3 vietą – 2 kartus (1985 ir 1988). Nemuno žurnalo 1985 įsteigtos taurės vyrų klubų komandoms turnyre, rengiamame tik Kaune, vyravo vietos Granito rankininkai. Jaunieji Lietuvos žaidėjai nuo 1963 kovojo dėl Jaunimo gretų žurnalo, nuo 1983 – Moksleivio žurnalo taurės. Reguliariai vyko Žalgirio ir Nemuno sporto draugijų, studentų pirmenybės, respublikinės moksleivių spartakiados rankinio varžybos.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę tęsiami šalies čempionatai ir taurės turnyrai, kuriuose pirmaujančias pozicijas tvirtai išlaikė Eglės klubo moterų komanda (varžybose dalyvauja įvairiais rėmėjų pavadinimais). Geriausiąja Lietuvos vyrų klubo komanda laikoma Kauno Granitas (varžybose dalyvauja įvairiais rėmėjų pavadinimais), 15 metų iš eilės laimėjęs šalies čempionų vardą. Nuo 1992 čempionatus rengia Lietuvos rankinio lyga.

Lietuvos rankinio federacijai 1991 tapus EHF (jos Vykdomojo komiteto nariu išrinktas tuometinis Lietuvos rankinio federacijos prezidentas G. Stasiulevičius), o 1992 – IHF nare, šalies geriausios klubinės komandos įgijo teisę dalyvauti Europos taurių varžybose, visų amžiaus grupių nacionalinės rinktinės – Europos ir pasaulio čempionatų atrankos varžybose ir kituose tarptautiniuose renginiuose. XI pasaulio moterų čempionato atrankos ture Vilniuje Lietuvos rinktinė užėmė 4 vietą, o 1993 baigiamajame šio čempionato etape Norvegijoje – 13 vietą, 1996 Europos čempionate Danijoje – 12 vietą. Vyrų rinktinė 1997 XV pasaulio čempionate Japonijoje buvo dešimta, o 1998 Europos čempionate Italijoje – devinta. Pasižymėjo Lietuvos kariškių rinktinė, kurios pagrindą sudarė Granito žaidėjai (treneriai V. Novickis ir M. Prakapas), du kartus iš eilės tapusi pasaulio vicečempione – 2002 XIV pasaulio kariškių rankinio čempionate Kaune ir Elektrėnuose, t. p. 2004 XV čempionate Latvijoje.

Gerų rezultatų pasiekė Lietuvos merginų (iki 20 m.) rinktinė (vyriausiasis treneris A. Perovas ir treneris A. Daugis), pelniusi sidabro medalius Europos čempionate Slovakijoje (1998) ir pasaulio čempionate Kinijoje (1999): Europos čempionate žaidė L. Andriulytė, R. Pekarskytė, L. Gecevičiūtė, K. Matuzevičiūtė, T. Makovska, L. Gylytė, J. Ulčinskaitė, I. Daraškevič, T. Visockaitė, S. Vijūnaitė, L. Rasimavičiūtė, G. Samaitytė, V. Baršauskaitė, A. Laurinavičiūtė, V. Gainskytė ir R. Krisiūnaitė, pasaulio čempionate vietoj dviejų pastarųjų žaidė R. Latakaitė ir V. Zyvatkauskaitė. 1998 I olimpinių dienų turnyre Maskvoje Lietuvos jaunių (mergaičių) rinktinė t. p. užėmė 2 vietą. 1997 Europos (15–16 m.) klubinių komandų čempionų taurės varžybas Švedijoje laimėjo Panevėžio Kovos rankininkės (treneris R. Markevičius), 2011 Kempa 4 Sport Cup turnyrą – Lietuvos merginų (iki 17 m.) rankinio rinktinė.

Lietuvos rankinio federacijos ir laikraščio Sportas redakcijos iniciatyva 2000 pabaigoje atliktos apklausos duomenimis, į visų laikų (pagal žaidimo pozicijas) geriausiųjų Lietuvos rankininkų simbolinį septynetuką pateko moterys – R. Krumcholcaitė-Stasiulevičienė, E. Klumbytė-Petkienė, E. Janilionytė-Buzelienė, A. Miklušytė-Fridrikas, J. Žemaitytė-Jankevičienė, A. Česaitytė-Nenėnienė, S. Mažeikaitė-Strečen, vyrai – K. Lekeckas, J. Kaučikas, V. Novickis, G. Mikulėnas, R. Valuckas, A. Macežinskas, A. Mazeliauskas. Nuo 2009 renkami Lietuvos geriausieji metų rankininkai: 2009 išrinkta L. Bernatavičiūtė (ALCO FKC Szejesfehervar, Vengrija), 2010 – B. Grušauskaitė-Stellbrink (Frisch Aut Goppingen, Vokietija), 2009 ir 2010 išrinktas Lietuvos rinktinės ir Ciuricho ZMS Amicha (Šveicarija) vartininkas A. Vaškevičius.

Didelį darbą rengdami rinktinių žaidėjus atliko labiausiai patyrę treneriai. J. Grinbergui, F. Bimbienei, E. Petkienei, V. Kontvainiui ir A. Skarbaliui suteikti SSRS, 29 – LSSR nusipelniusių trenerių vardai. Gražia tradicija tapo V. Griešnovo (Kaune), J. Daniūno ir V. Šakalio (Vilniuje), J. Stankevičiaus (Jurbarke), A. Ratkevičiaus (Eišiškėse), A. Cickevičiaus (Elektrėnuose), V. Griškevičiaus (Garliavoje), legendinio žaidėjo A. Macežinsko ir kitų atminimo turnyrai. Be minėtų, daug jaunųjų talentų išugdė J. Ališauskas, A. Ambrazas, A. Andriejaitis, A. Andrijauskas, Č. Antul, N. Aržuolaitis, M. Astrauskas, R. Avižonis, A. Barisienė, V. Brėdelis, V. Budrienė, V. Bukšnaitis, R. Butkienė, E. Buzelienė, G. Celskis, A. Cesevičienė, A. Cickevičius, A. Černiauskaitė, D. Černiauskaitė, S. Dambrauskas, V. Dantė, V. Daškevič, A. Daugis, L. Daugis, J. Didžiapetris, L. Gagilaitė, Č. Garbaliauskas, F. Gedvilas, J. Gedvilienė, B. Geldauskas, J. Genevičienė, V. Giniūnas, A. Grabauskas, V. Gribėnas, R. Grinevičiūtė, V. Griškevičius, R. Jansonas, J. Januška, A. Juodžiūnas, A. Juškėnas, J. Kasiulis, A. Katkevičius, A. Kerulis, A. Kirvelaitis, R. Kleponis, V. Klimčiauskas, N. Kontautaitė, V. Kudrešovas, S. Leonavičius, K. Lekeckas, S. Lysina, R. Lagauskienė, A. Lukonas, A. Macežinskas, C. Markauskas, R. Markauskas, G. Markevičienė, V. Marozas, A. Mazeliauskas, P. Mažutis, L. Meidus, R. Mikalauskas, V. Mikalauskas, J. Mykolaitis, S. Nainys, J. Pilikauskas, R. Pipinienė, J. Prokofjevas, D. Prokopjevienė, B. Rimkus, S. Saliklienė, A. Samuolis, A. Siliunas, S. Sokolovas, S. Staniulis, L. Stankevičius, V. Struckas, K. Šeršknas, L. Simoliūnas, V. Šniūrevičienė, G. Tonkienė, P. Urbonas, J. Urbonavičienė, B. Vaitkienė, A. Vaitkevičius, A. Valinskas, E. Valuckas, P. Vitkūnas, R. Zautra, V. Zėringis, V. Zokas, V. Zubrickas, J. Žala, J. Žemaitis, Z. Žiūraitis ir kiti treneriai. Labiausiai patyrę treneriai yra dirbę ir su užsienio šalių rinktinėmis bei klubinėmis komandomis: A. Ambrazas Čekijoje ir Slovakijoje (1991–1993), Suomijoje (1993–1994) ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose (1995–1996), A. Cickevičius Alžyre (1985–1989), R. Kleponis Angoloje (1986–1989), V. Kontvainis Graikijoje (1978), Bulgarijoje (1982), Gvinėjoje (1984) ir Nigerijoje (1986), A. Daugis Farerų salose (2002–2005), A. Perovas Kinijoje (2003) ir Islandijoje (2003–2004), A. Skarbalius Urugvajuje (1988), G. Stasiulevičius Nepale (1985–1988), A. Taraškevičius Vokietijoje (nuo 1999), M. Astrauskas Islandijoje (2004–2008), Ispanijoje (nuo 2009). 2008 vietoj Lietuvos rankinio federacijos Trenerių tarybos įkurta savarankiška Lietuvos rankinio trenerių asociacija (prezidentas R. Mikalauskas), pagal šiuolaikinę metodiką tvarkanti trenerių kvalifikacijos kėlimą ir kitus organizacinius klausimus.

Viena naujų rankinio atmainų yra 20 a. pabaigoje Italijoje pradėtas žaisti paplūdimio rankinis. Pagal IHF patvirtintas taisykles paplūdimio rankinį žaidžia 2 komandos (vyrų, moterų arba mišrios) po 4 žaidėjus (vienas iš jų vartininkas) 27 × 12 m smėlio aikštėje. Žaidžiama 2 kėliniai po 10 min (pertrauka – 5 min). Lietuvoje žaidžiamas nuo 1994 Baltijos jūros (Šventosios, Palangos ir Klaipėdos) paplūdimiuose. įvyko 9 Lietuvos rankinio federacijos organizuoti paplūdimio rankinio čempionatai. 2009 rugpjūtį Klaipėdoje (Melnragėje) įvairių amžiaus kategorijų varžybose rungtyniavo 23 vyrų, moterų ir jaunimo komandos. Laimėjo Klaipėdos rankininkai ir rankininkės, tik merginų grupės varžybose nugalėjo Kretingos rankininkės.

Nuo pat rankinio kultivavimo pradžios kaip aukštos kvalifikacijos arbitrai užsirekomendavo ir Lietuvos teisėjai. IHF teisėjo kategorija suteikta 15 Lietuvos teisėjų. Pirmuoju tarptautinės kategorijos teisėju (ne tik rankinio, bet iš viso pirmuoju Lietuvoje) 1959 tapo J. Grinbergas (1972–2000 IHF Taisyklių ir teisėjų komisijos narys, IHF oficialus atstovas Miuncheno, Montréalio, Maskvos, Los Andželo, Seulo, Barselonos, Atlantos ir Sidnėjaus olimpinių žaidynių rankinio varžybose). Vėliau šią teisėjo kategoriją gavę R. Skinderis, G. Gutermanas ir F. Gedvilas teisėjavo olimpinėse žaidynėse. Be jų, pasaulio čempionatų teisėjais dirbo ir A. Malašinskas, V. Liachovičius, G. Paškevičius, V. Mažeika ir M. Gatelis. Kiti teisėjavo Europos čempionatuose, Europos taurės varžybose. 1999 įkurta Lietuvos rankinio teisėjų asociacija (prezidentas G. Gutermanas) tęsia ankstesnę teisėjų rengimo, jų tobulinimo veiklą ir toliau sėkmingai ją plėtoja organizuodama tarptautinius ir šalies seminarus bei kursus.

Be J. Grinbergo, į tarptautines valdymo struktūras renkamos garsios Lietuvos rankininkės: A. Fridrikas – IHF Arbitražo komisijos narė (2005–2009), J. Jankevičienė – EHF Arbitražo teismo nare (nuo 2008), R. Kužimova-Sypkus nuo 2008 dirba EHF būstinėje ir yra atsakinga už nacionalinių komandų varžybas.

2002 IHF kongrese Lietuvos rankinio federacija už ypatingus nuopelnus plėtojant rankinio sportą šalyje ir pasaulyje buvo apdovanota IHF taure ir garbės diplomu.

Lietuvos rankinio federacijos vadovai: A. Slanksnys (1955–1957), P. A. Čiočys (1957–1959, 1961–1966. 1968–1979), V. Sakalys (1959–1961), P. Urbonas (1967–1968), S. Janilionis (1979–1984; buvo išrinktas, tačiau federacijos veikloje nedalyvavo), R. Vaičiulis (1984–1991), G. Stasiulevičius (1991–1995), P. Kisielius (1995–1997), J. Grinbergas (1997–1998, nuo 1998 – garbės prezidentas), V. Čiurinskas (1998–2004), Z. Balčytis (2004–2005), V. P. Andriukaitis (2005–2008), E. Urbanavičius (nuo 2009); Lietuvos rankinio federacijos generaliniai sekretoriai: V. Paketūras (1991–2004), G. Paškevičius (2004), D. Purvys (2004–2005), J. Šeibokas (2005–2006), J. Jankevičienė (2006–2008), T. Jansonas (2008–2010), M. Zurza (2010–2011), L. Domarkaitė (nuo 2011).

L: G. Stasiulevičius LRF 40 metų Vilnius 1994; J. Grinbergas Metodiniai nurodymai rankinio teisėjams Vilnius 1997; A. Skarbalius Rankinis: Metodinė priemonė Kaunas 1998; V. Kontvainis, G. Stasiulevičius Lietuvos rankinio teisėjai ir žaidimo taisyklių raida Kaunas 2003; P. A. Čiočys Lietuvos rankinio federacijai 50 metų Vilnius 2005; G. Stasiulevičius, Č. Garbaliauskas Lietuvos studentų rankinis Kaunas 2007; P. A. Čiočys Janis Grinbergas: Sporto maestro Vilnius 2010.

Galerija