Šuoliai į vandenį

Šúoliai į vándenį, vandens sporto šaka. Apima šuolius nuo 1 m ir 3 m aukščio tramplyno ir nuo 5 m, 7 m ir 10 m aukščio bokšto. Šuoliai į vandenį nuo tramplyno būna 5 klasių: iš priekinės stovėsenos, iš atbulinės stovėsenos, iš priekinės stovėsenos atgal, iš atbulinės stovėsenos į priekį, atliekant sraigtą (įvijo judesio figūrą sukant kūną pirmyn ir atgal); nuo bokšto – 6 klasių (5-tos pačios ir 6-a – iš stovėsenos ant rankų). Šokama iš vietos, įsibėgėjus, susilenkus, išsilenkus, susirietus.

Šuolių į vandenį pradžia siejama dar su 4 amžiuje prieš Kristų, vikingai varžėsi šokinėdami į vandenį, praėjus 12 amžių, Meksikos indėnai šokinėjo nuo uolų 18 amžiuje. 1800–1840 Vokietijoje ir Švedijoje buvo kuriamos gimnastikos programos, į kurias buvo įtraukti ir šuoliai į vandenį. 19 amžiaus pabaigoje pirmą kartą bandyta nustatyti šuolių į vandenį taisykles. Iš pradžių šuoliai į vandenį buvo kultivuojami Anglijoje ir Australijoje, vėliau paplito kitose Europos šalyse ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pirmieji oficialūs pasirodymai (vyrų šuoliai nuo 10 m bokšto) vyko III olimpinėse žaidynėse, 1904. Šuoliai į vandenį nuo 3 m tramplyno buvo įtraukti į IV olimpinėse žaidynėse, 1908, programą, buvo sudaryta ir sudėtingumo lygių (koeficientų) lentelė. Moterų rungtys įtrauktos į V olimpinės žaidynės, 1912 (šuoliai nuo bokšto), ir VII olimpinės žaidynės 1920 (šuoliai nuo tramplyno), programą.

Pirmasis pasaulio čempionatas įvyko 1973. Nuo 1991, be olimpinių rungčių (nuo 3 m tramplyno ir 10 m bokšto), į programą buvo įtraukta vyrų ir moterų šuolių nuo 1 m tramplyno rungtis, 1995 – sinchroniniai šuoliai į vandenį nuo 3 m tramplyno ir 10 m bokšto (jie buvo įtraukti į XXVII olimpių žaidynių, 2000, programą). Pasaulio šuolių į vandenį čempionatus nuo 1973 organizuoja ir taisykles nustato Tarptautinė plaukimo mėgėjų federacija (pranc. Fédération Internationale de Natatio Amateur, FINA, įkurta 1908), Europos nuo 1926 – Europos plaukimo lyga (pranc. Ligue Européenne de Natation, LEN, įkurta 1926).

LIETUVOJE prieš II pasaulinį karą parodomosios šuolių į vandenį varžybos būdavo rengiamos per įvairias šventes Palangoje ant tilto, Trakuose, Zarasuose, Aukštadvaryje; šokinėta nuo laikinai sukonstruotų medinių bokštų. Šuolių į vandenį sporto šakos atsiradimo laiką Lietuvoje galima sieti su Kauno jachtklubo įkūrimu 1921. 1931 ties Raudondvariu, Nevėžyje, buvo surengtas I Lietuvos plaukimo čempionatas, kur ir buvo pademonstruoti pirmieji šuoliai. Šuolininkams į vandenį atstovavo Jūrų skautų draugijos (JSD), kultivuojančios plaukimą, nariai – Razauskas ir Laukys.

1934 prie Kauno jachtklubo, Nemuno pusiasalyje, pastatytas pirmasis atviras 50 m ilgio plaukimo baseinas su 3 m ir 5 m aukščio šuolių į vandenį įrengimais.

1935 naujajame 50 m baseine įvyko II Lietuvos plaukimo čempionatas; šuolių į vandenį programoje pradėjo dalyvauti ir moterys.

1935 08 16–18 per Pasaulio lietuvių kongresą Kaune vyko sporto šventė, kurioje dalyvavo Lietuvos ir išeivijos sportininkai iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir Latvijos; vyko ir šuoliai į vandenį varžybos. 1935 išleistas A. Valatkevičiaus plaukimo vadovėlis, kuriame aprašyti ir šuoliai į vandenį. Vienas pirmųjų šuolininkų į vandenį Jurgis Astrauskas buvo XI olimpinių žaidynių, 1936, šuoliai į vandenį varžybų žiūrovas, kai kurie žaidynių dalyviai Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai emigrantai, vėliau grįžę į Lietuvą, treniravo sportininkus (K. Savickas nuo 1937 treniravo plaukikus, mokė juos ir šuolių į vandenį). 1938 I Lietuvos tautinės olimpiados šuolių į vandenį varžybas laimėjo Jurgis Astrauskas (Jaunalietuvių sporto organizacija, JSO) ir Z. Jakubenkaitė (Kauno jachtklubas).

Karo metais šuoliai į vandenį varžybos vyko Kauno atvirame 50 m ilgio baseine.

1945 geriausias Lietuvos šuolininkas Jurgis Astrauskas buvo pakviestas į SSRS rinktinę, vėliau treniravo Lietuvos šuolininkus. 1948 vėl atnaujinta šuoliai į vandenį rungtis plaukimo čempionatuose; jie vyko Trakų ir Zarasų ežeruose. 1949 Kaune, prie Lietuvos kūno kultūros instituto stadiono, atidaromas pirmasis uždaras 12,5 m ilgio plaukimo baseinėlis su 1 m tramplynu, jame vyko intensyvios šuolių į vandenį treniruotės (treneriais pradeda dirbti Algis Stasys Janušauskas ir Raimundas Bagdonavičius). 1950 Lietuvos šuolininkai pirmą kartą išbandė jėgas SSRS čempionate. Pradėtos rengti mokomosios treniruočių stovyklos Trakuose ir Zarasuose. Treneriu pradėjo dirbti Z. Navickas. 1954 Trakuose įvyko I Lietuvos jaunių pirmenybės (dalyvavo 27 jauniai); beveik visas prizines vietas užėmė Z. Navicko auklėtiniai – Romas Adomaitis, V. Kalvaitis, D. Rožkova, K. Sankauskas ir kiti.

1954 šuoliai į vandenį tapo savarankiška sporto šaka. Sudaryta trenerių taryba (Jurgis Astrauskas ir Z. Navickas) ir šalies rinktinė. 1954 08 12–14 Zarasuose surengtas pirmasis šuoliai į vandenį, savarankiškos sporto šakos, čempionatas. 1955 04 05 patvirtinta šuolių į vandenį sekcija. Lietuvos Žalgirio komanda pirmą kartą dalyvavo SSRS profsąjungų spartakiadoje ir užėmė 9 vietą, SSRS čempionate – 12 vietą. 1957 Vilniuje atidarytas uždaras Žalgirio baseinas su 1 m, 3 m tramplynais ir 5 m bokštu. Aldona Kareckaitė, 1957 išvykusi studijuoti į Maskvą, 1957, 1958 ir 1960 tapo SSRS vicečempione (nuo 10 m bokšto), 1957 pasaulio jaunimo žaidynių sidabro medalininke, 1958 Europos čempione (nuo 10 m bokšto). 1958 SSRS moksleivių spartakiadoje Lietuvos komanda užėmė 5 vietą, Komjaunimo tiesos (Komsomolskaja pravda) prizo varžybose jaunių komanda – 2 vietą (sėkmingai rungtyniavo V. Ankudaitytė ir P. Ziapkus), P. Ziapkus Tbilisyje tapo SSRS jaunių čempionu (nuo 1 m ir 3 m tramplyno). Į SSRS jaunių rinktinę pakviestas B. Dėdinskas išmoksta atlikti labai sudėtingus šuolius ir pirmasis iš vyrų įvykdo SSRS sporto meistro normatyvą. 1959 Raimundas Bagdonavičiaus ir V. Katkevičiaus iniciatyva prie pagrindinių Lietuvos kūno kultūros instituto rūmų pastatytas naujas uždaras (25 m, 4 takelių) baseinas su bokštais (5 m ir 7,5 m). 1960 Vilniuje, šalia uždaro žiemos baseino, atidarytas atviras vasaros baseinas su atskira šuoliaduobe ir 5 m, 7 m bei 10 m bokštais. 1961 Lietuvos čempionatas buvo gausiausias dalyvių: rungtyniavo net 5 komandos (Vilniaus sporto mokykla užėmė 1 vietą, Žalgiris – 2 vietą, Darbo rezervai – 3 vietą, Dinamo ir Spartakas). 1962 trenerio darbą Kaune paliko Z. Navickas, liko – Romas Adomaitis ir F. Makauskienė, Vilniuje – S. Vaitkevičiūtė ir S. Strazdas. 1964 šuolių į vandenė sekcija atidaryta Panevėžyje (vadovas Z. Navickas), 1965, pastačius Panevėžio sporto kombinato baseiną su 10 m bokštu, pradeda treniruotis R. Arbataitis ir S. Vaitkevičiūtė-Adomaitienė. Iš Maskvos grįžusi Aldona Kareckaitė-Pipynienė 1965 tampa Vilniaus aukštojo sportinio meistriškumo mokyklos šuolių į vandenį trenere, 1967 Šiaulių šuolininkus į vandenį pradeda treniruoti R. Makauskienė. 1971 Kęstutis Autukas ir Audronė Jatoftaitė buvo pakviesti į SSRS rinktinę; Kęstutis Autukas – kandidatu į SSRS olimpinę rinktinę rengtis XX olimpinėms žaidynėms (1972 Miunchenas, München, Vokietija). 1972 Kaune atidaromas dar vienas baseinas su šuolių į vandenį įrengimais.

1974 SSRS jaunių ir jaunučių pirmenybėse Lietuvos rinktinė užėmė 8 vietą, o įskaitinių taškų pelnė visi rinktinės nariai: Asta Locaitytė (4 vieta), A. Ragalevičiūtė (5 vieta), Eglė Nemickaitė (6 vieta), R. Pūras (6 vieta), L. Naruševičiūtė (10 vieta), A. Pipinytė (10 vieta). Lietuvoje įvyko tarptautinis turnyras: laimėjo Vokietijos Berlyno TSC komanda (dalyvavo būsimieji olimpiečiai K. Krauze, S. Miuler, A. Hempelis).

1975 atidaroma šuolių į vandenį sekcija Klaipėdoje; treneriai V. Lacitis (Latvija), V. Adomaitis ir V. Kasparavičiūtė. 1976 SSRS profsąjungų pirmenybėse Asta Locaitytė laimėjo sidabro medalį (nuo 10 m bokšto). 1982 XVI SSRS moksleivių spartakiadoje Vilniuje, Vilniaus Lazdynų baseine, absoliučiuoju savo amžiaus grupės čempionu (3 m tramplynas, 10 m bokštas) tapo Rokas Šermukšnis (trenerė Aldona Pipynienė), Eglė Nemickaitė ir R. Pūras užėmė 4 vietas. Rokas Šermukšnis ir Eeglė Nemickaitė buvo pakviesti į SSRS rinktinę; Eglė Nemickaitė, mokydamasi Minsko kūno kultūros institute (Baltarusija), tapo SSRS čempionato bronzos medalininke (1 m tramplynas).

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę entuziastų sporto trenerių pastangomis šuoliai į vandenį išliko tik Vilniuje ir Kaune. Vilniuje, Pionierių rūmuose (dabar Lietuvos vaikų ir jaunimo centras), jaunuosius šuolininkus treniravo G. Sereika, L. Balsienė, vėliau Kęstutis Autukas ir A. Čyžienė, Kaune – V. Lipovskis ir Asta Girdauskienė. Buvo vykstama į tarptautinius turnyrus Suomijoje, Graikijoje, Prancūzijoje. Šių turnyrų laimėtojais ir prizininkais tapo E. Burinskas, L. Navickaitė, P. Čyžaitė, S. Baziuk, A. Baranauskaitė, L. Patašius.

Lietuvos sportininkai vis sėkmingiau dalyvavo Europos jaunių čempionatuose: 1992 A. Damaševičius (treneris V. Lipovskis) užėmė 18 vietą, A. Baranauskaitė (trenerė Asta Girdauskienė) – 16 vietą (abu nuo 1 m tramplyno), 2004 – I. Barkauskas (treneris Kęstutis Autukas) šuolių nuo 1 m tramplyno rungtyje – 20 vietą, nuo bokšto – 19 vietą, D. Mockus (trenerė Asta Girdauskienė) – atitinkamai 18 ir 21 vietas, 2005 I. Barkauskas – 20 ir 21 vietą, D. Mockus pirmą kartą Lietuvos šuolių į vandenį istorijoje laimėjo teisę dalyvauti šuolių nuo 1 m varžybų finale ir užėmė 12 vietą.

2006 Europos jaunių čempionate Lietuvos sportininkai pirmą kartą dalyvavo sinchroninių šuolių nuo 3 m rungtyje (laimėjo 11 vieta), individualiose varžybose I. Barkauskas šuolių nuo 3 m tramplyno rungtyje užėmė 12 vietą, nuo 1 m – 5 vietą, D. Mockus (nuo 1 m tramplyno) pateko į varžybų finalą ir užėmė 11 vietą. Sėkmingai Europos jaunių ir jaunimo čempionatų jaunių grupės varžybose pasirodė N. Tokanova (trenerė A. Čyžienė), ji 2008 ir 2009 pateko į finalinius dvyliktukus.

Nuo 2008 Lietuvos šuolininkai į vandenį pradėjo dalyvauti suaugusiųjų Europos, nuo 2009 – pasaulio šuolių į vandenį čempionatuose. 2008 Europos čempionate I. Barkauskas (treneris Kęstutis Autukas) užėmė 21 vietą (1 m tramplynas), 2011 pasaulio čempionate S. Baziuk ir I. Barkauskas (3 m tramplynas, sinchroniniai šuoliai) – 17 vietą, 2011 Europos čempionate – 12 vietą.

Lietuvos šuolininkai veteranai 1990 dalyvavo turnyre Kyjive (varžėsi su Nepriklausomų Valstybių Sadraugos ir Jungtinių Amerikos Valstijų veteranais), 1991 Vilniuje (su Jungtinių Amerikos Valstijų veteranais). 1992 įkuriami Vilniaus ir Kauno Salto šuolininkų į vandenį klubai; kasmet rengiami Lietuvos veteranų šuolių į vandenį čempionatai. Nuo 1992 šuolininkai veteranai dalyvavo 9 pasaulio ir 8 Europos čempionatuose; visuose laimėjo įvairių spalvų medalius. Aktyviausi ir labiausiai pasižymėję veteranai: S. Adomaitienė, Kęstutis Autukas, Dž. Deiningeris (J. Deininger), Asta Girdauskienė, K. Griškevičienė, A. Jurevičienė, A. Jurgutienė, K. Karpavičius, E. Matuzevičius, M. Radavičienė, J. Railienė, E. Strazdaitė, B. Svietlikauskienė.

Tarptautinės kategorijos teisėjai (2011): Asta Girdauskienė (nuo 2009 A kategorija), A. Pikturnienė (nuo 2009 A kategorija), Kęstutis Autukas (nuo 1998 G kategorija; 2009 –2011 B kategorija), A. Čyžienė (nuo 2008 G kategorija), J. Vaičiulionytė (nuo 2002 G. kategorija).

J. Vaičiulionytė – Europos plaukimo lygos Techninio komiteto narė (2004–2008).

Lietuvos plaukimo federacijos šuolių į vandenį sekcijos vadovai: Jurgis Astrauskas (1955–1977), E. Pavlovas, P. Rimša, V. Panomariovas, A. Butas, Aldona Pipynienė (1966–1986), Kęstutis Autukas (nuo 1987).

Galerija