Tauti̇̀niai žaidi̇̀mai, liáudies žaidi̇̀mai, kuriai nors tautai būdingi žaidimai, atspindintys tam tikro laikotarpio žmonių troškimus, džiaugsmus ir sielvartus, tautos papročius, kultūros, charakterio bruožus.
Tautiniai žaidimai skirstomi į grupes atsižvelgiant į įvairius požymius: pagal žaidėjų amžių – vaikų, jaunimo, suaugusiųjų, pagal socialinį luomą – miestiečių, valstiečių, amatininkų, pagal žaidimo turinį – pramoginiai ir apeiginiai, pagal tautosakos pobūdį – dialoginiai, dainuojamieji ir mišrūs, pagal dinamiką – ramūs ir judrūs. Iš kai kurių tautinių žaidimų išsirutuliojo šiuolaikiniai klasikiniai sportiniai šokiai.
Lietuvių tautiniai žaidimai minimi jau 880–890 Vulfstano kelionių užrašuose, kuriuose aprašomos raitelių varžybos.
Piemenų žaidimai (1938, fotografas Stasys Vaitkus; © Šiaulių Aušros muziejus)
limis.lt
Vienu seniausių lietuvių tautiniu žaidimu laikomas ritinis. Manoma, kad šis žaidimas buvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto karių pramoga ir treniravimosi priemonė. Apie tai rašoma Mikalojaus Husoviano poemoje Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę (1523). XVII amžiaus pabaigoje Matas Pretorijus veikale Prūsijos įdomybės minima, kad vyrai mušdavo ritinį, vaikščiojo su kojokais, šliuoždavo medžioti slidėmis, merginos žaidžia žaidimą Trečias bėga. Tradiciniai judrieji žaidimai, kurie yra užfiksuoti įvairiuose šaltiniuose, dažniausiai yra susiję su piemenų pramogomis, todėl žaidimuose dažniausiai dominuoja lazdos, akmenys, akmenėliai, kerplėšos, medžio stuobriai ir panašiai. Tie patys žaidimai įvairiuose etnografiniuose regionuose skirdavosi pavadinimais ir buvo žaidžiami, kiek kitaip, tačiau principai ir esmė nesiskyrė.
XIX amžiaus pabaigoje apie tradicinius žaidimus rašė Antanas ir Jonas Juškos, Povilas Višinskis, Jonas Basanavičius. Didelį dėmesį žaidimams skyrė lietuvių pedagogas ir rašytojas Matas Grigonis (1989–1971). Jis 1911 metais išleido gausų lietuvių ir kitų tautų žaidimų rinkinį 200 žaidimų, kuriame aprašyti judrieji ir kiti vaikų, jaunimo bei suaugusiųjų žaidimai. Vienas žymiausių lietuvių tautinių žaidimų tyrinėtojų ir propaguotojų – Karolis Dineika. Jis pirmasis moksliškai tyrė lietuvių tautinius žaidimus ne tik kaip sporto, bet ir kaip lietuvių tautos kultūros reiškinį. 1950 Karolis Dineika parašė pedagoginių mokslų kandidato disertaciją Lietuvių tautiniai judrieji žaidimai. Joje lietuvių tautiniai žaidimai suskirstyti į 3 grupes: mėgdžiojamieji, vaizduojamieji ir kolektyviniai komandiniai.
L: K. Dineika Žaidimai Vilnius 2000.
K. Dineika Žaidimai Vilnius 2000.
