Tauti̇̀niai žaidi̇̀mai, kuriai nors tautai būdingi žaidimai, atspindintys tam tikro laikotarpio žmonių troškimus, džiaugsmus ir sielvartus, tautos papročius, kultūros, charakterio bruožus. Tautiniai žaidimai skirstomi į grupes atsižvelgiant į įvairius požymius: pagal žaidėjų amžių – vaikų, jaunimo, suaugusiųjų, pagal socialinį luomą – miestiečių, valstiečių, amatininkų, pagal žaidimo turinį – pramoginiai ir apeiginiai, pagal tautosakos pobūdį – dialoginiai, dainuojamieji ir mišrūs, pagal dinamiką – ramūs ir judrūs. Iš kai kurių tautinių žaidimų išsirutuliojo šiuolaikiniai klasikiniai sportiniai šokiai.
Lietuvių tautiniai žaidimai minimi jau 880–890. Vienas žymiausių lietuvių tautinių žaidimų tyrinėtojų ir propaguotojų – K. Dineika. 1950 parašė ped. m. kandidato disertaciją Lietuvių tautiniai judrieji žaidimai. Joje lietuvių tautiniai žaidimai suskirstyti į 3 grupes: mėgdžiojamieji, vaizduojamieji ir kolektyviniai komandiniai. K. Dineika buvo pirmasis mokslininkas, tyrinėjęs lietuvių tautinius žaidimus, jų požymius, ryšį su gretimų tautų žaidimais, tautinių žaidimų perkėlimo į sportinius žaidimus galimybes, judriųjų žaidimų panaudojimą moksleivių, kaimo jaunimo fiziniam auklėjimui.
L: K. Dineika Žaidimai Vilnius 2000.
