Alpinizmas

Alpinìzmas (pagal Alpių kalnų vardą), sporto šaka – kopimas į kalnus per ledynus, uolas, sniegynus. Skiriama techniškai sudėtingas ir aukštuminis alpinizmas (nors griežtų ribų nėra). Techniškai sudėtingais laikomi uolų, ledo ir kombinuoti alpinizmo maršrutai. Iš aukštuminio alpinizmo išskiriamas kopimas į aukštesnes kaip 8 000 m viršūnes.

Alpinizmo pradžia laikoma Mišelio Gabrieliaus Pakardi (Michel-Gabriel Paccard) ir Žako Balmos (Jacques Balmat; abu Prancūzija) įkopimas į Monblaną (Mont Blanc; 4 807 m, aukščiausias Alpėse), sportinio alpinizmo – 19 a. viduryje įkurtos Šveicarijos kalnų gidų draugijos organizuotas alpinistų kopimas į kalnus. Edvardas Vymperis (Edward Whymper, Jungtinė Karalystė) 1865 įkopė į Materhorną (Matterhorn, 4 478 m Alpėse), Matiasas Curbrigenas (Matthias Zurbriggen, Šveicarija) 1897 – į Akonkagvą (Aconcagua, 6 960 m Anduose, aukščiausia Pietų Amerikoje), Hudsonas Stukas (Hudson Stuck),Valteris Harperis (Walter Harper), Haris Karstensas (Harry Carstensen) ir Robertas Tatunas (Robert Tatun, visi Jungtinės Amerikos Valstijos) 1913 – į Makinlį (McKinley; 6 194 m, aukščiausia Šiaurės Amerikoje), Edmundas Hilaris (Edmund Hillary, Naujoji Zelandija) ir Tengizas Norgajus (Tengiz Norgay, Jungtinė Karalystė) 1953 05 29 – į Everestą (Džomolungmą, 8 848 m Himalajuose, aukščiausia pasaulyje); į šią viršūnę 1975 įkopė pirmoji moteris – Janko Tabei (Japonija). Iki 1996 į Everestą įkopė 615 alpinistų, žuvo 133. Į visas 14 viršukalnių, aukštesnių kaip 8 000 m, pirmasis įkopė Reinholdas Mesneris (Reinhold Messner, Italija), į visų žemynų aukščiausias viršukalnes – Ričardas D. Basas (Richard D. Bass, Jungtinės Amerikos Valstijos). 1932 įkurta Tarptautinė alpinizmo sąjunga (pranc. Union Internationale des Associations d’Alpinizme, UIAA) vienija apie 80 nacionalinių organizacijų. Tarptautinė alpinizmo sąjunga pripažinta Tarptautinio olimpinio komiteto kaip tarptautinė alpinizmo federacija.

LIETUVOJE alpinizmo pradžia sietina su kalnų keliautojais J. Domeika (1801–1989; Kordiljeros, Cordilleros), J. Čerskiu (1845–1992; Sibiras), A. Kašarausku (19 a. II pusė; Sibiras), Konstantinu Ariu (1874–1941; Pamyras, Tian Šanis), Antanu Poška (1903–1992; Himalajai, Pamyras, Hindokušas).

Organizuoto alpinizmo pradininkai – Gediminas Pranciškus Akstinas, Vytautas Vosylius ir Feliksas Mieliauskas. Jų iniciatyva įkurtos alpinizmo sekcijos Kaune (1956) ir Vilniuje (1957). 1957 10 27 Kaune įkurta pirmoji Lietuvos alpinistų organizacija – Respublikinė alpinizmo sekcija (prezidiumo pirmininkas Gediminas Pranciškus Akstinas). 1957 Vytautas Vosylius organizavo Kauno alpinistų kelionę į Kaukazą, 1958 Gediminas Pranciškus Akstinas ir Feliksas Mieliauskas – išvyką (Pabaltijo respublikinė alpiniadą) į Centrinį Kaukazą; į Elbrusą (5 642 m) įkopė 27 Lietuvos alpinistai.

Lietuvos alpinistai, įkopę į bevardes viršūnes Terskej Alatau kalnagūbryje (Tian Šanis), pavadino jas lietuviškais vardais – Gedimino Akstino (4 350 m), Lietuvos alpinistų (4 150 m). Tų pačių metų spalio mėnesį suorganizuota ekspedicija žuvusiems Lietuvos alpinistams atminti (vadovė Marija Melinskaitė), įkopta į Gedimino Akstino ir Lietuvos alpinistų viršūnes. 1959 įsteigtas Panevėžio alpinistų klubas. 1959 įkurta Lietuvos alpinizmo federacija (1991 priimta į Tarptautinę alpinizmo sąjungą), 1996 – Lietuvos alpinizmo asociacija, perėmusi visas federacijos funkcijas. Rengiami čempionatai: Lietuvos – laipiojimo uolomis (1958–1989), alpinizmo (nuo 1961), Baltijos šalių (iki 1990 – Pabaltijo) – laipiojimo uolomis (1958–1985), alpinizmo (nuo 1959). 1964 pirmoji Lietuvos alpinistų aukštuminė ekspedicija (vadovas Kazys Monstvilas) Šachdaros kalnagūbryje (Pamyro pietvakarinė dalis) įkopė į bevardes viršūnes ir pavadino jas Lietuvos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Donelaičio vardais. 1961 įkurta Žalgirio, 1967 – Nemuno sporto draugijų alpinistų sekcijos.

Prie alpinizmo plėtotės daug prisidėjo Kauno (įkurta 1979) ir Vilniaus (įkurta 1980) alpinistų klubai. 1970 Dainius Makauskas tapo SSRS čempionu. 1993–1996 Vladas Vitkauskas įkopė į visų žemynų aukščiausias viršukalnes ir iškėlė jose Lietuvos vėliavą: 1993 – į Everestą (Azija) ir Elbrusą (Rytų Europa), 1994 – į Makinlį (Šiaurės Amerika) ir Vinsono kalną (4897 m, Antarktida), 1995 – į Kilimandžarą (5895 m, Afrika), Monblaną (Vakarų Europa), Kosciuškos kalną (2228 m, Australija), 1996 – į Akonkagvą (Pietų Amerika).

Lietuvos alpinizmo asociacijos (iki 1996 federacijos) prezidentai (pirmininkai): Gediminas Pranciškus Akstinas (1957–1959), Vytautas Vosylius (1959‑06‑16–08‑02), Vytautas Viršilas (1959–1967, 1976–1979), Jaroslavas Okulič-Kazarinas (1967–1971), Kazys Monstvilas (1971–1976), Vilius Šaduikis (1979–1993), Kęstutis Baleišis (1993–1996), Vladas Vitkauskas (1996–1999) Vaidas Barkevičius (1999–2001), Algimantas Asevičius (2001–2005), Marius Pulkauninkas(2005–2007), Saulius Vilius (2007–2009), Saulius Barauskas (nuo 2009).

L: Juozas Krištopaitis Snieguotos viršūnės Vilnius 1960; Kalnai lieka rymoti / sudarytojas Augustas Kubilius Vilnius 1970; Kalnų takais / sud. A. Kubilius 1981; Alfonsas Jakštas Everesto glėbyje Vilnius 1992; Vladas Vitkauskas Aukščiau pasaulio viršukalnių / Above the Peaks ofthe World Vilnius 1998; Vladas Vitkauskas Everestas manoji lemtis Vilnius 2002; Romualdas Augūnas Žmonės kalnuose Vilnius 2002; Algirdas Kumža Himalajai Vilnius 2005.

Galerija