Skip to main content
IŠPLĖSTINĖ PAIEŠKA

PASKELBTA: 2022-05-11 | REDAGUOTA: 2023-12-27

Alpinizmas

Alpinìzmas (pagal Alpių kalnų vardą), kopimas į kalnus per uolas, ledynus, sniegynus; sporto šaka. Reikalauja gero fizinio ir psichologinio pasirengimo, ištvermės, pusiausvyros valdymo, orientavimosi erdvėje, tinkamo inventoriaus ir aprangos. Kopimų sudėtingumą lemia maršruto trukmė, aukštis, ilgis, šlaitų statumas, uolų geologinė sudėtis, sudūlėjimo laipsnis ir plyšiuotumas, apledėjimo laipsnis, ledo struktūra.

Kopimą sunkina dėl didėjančio aukščio mažėjantis atmosferos slėgis ir deguonies kiekis ore (mažėja kopėjo kraujo prisotinimas deguonies), smarkūs vėjai, žema oro temperatūra, žymūs jos svyravimai per parą, didelė ultravioletinė spinduliuotė, besikeičiančios sniego ir ledo dangos būklės salygos (pvz., gilaus puraus sniego dangos susidarymas). Pavojų kelia staigiai kintančios (blogėjančios) oro sąlygos, matomumo mažėjimas (dėl pūgos, rūko), akmenų griūtys, dūlėsių dangos slinkimas, ledynų plyšiai (dažnai būna užsnigti), ledokričiai, lavinos.

Uolų, ledo ir kombinuoti alpinizmo maršrutai būna techniškai sudėtingi. Kopimai į aukštesnes kaip 8000 m viršūnes papildomai reikalauja labai geros aklimatizacijos, organizmo gebėjimo išgyventi esant ilgalaikiam deguonies stygiui, labai žemoms temperatūroms tinkamo inventoriaus ir aprangos.

Alpinizmo klasės

Skiriamos 5 klasės: aukštuminė klasė – kopimai į aukštesnes kaip 6000 m aukščio viršūnes; ledo klasė – kopimai užšalusiais kriokliais (ne trumpesni kaip 50 m ilgio maršrutai, ne didesniame nei 2500 m aukštyje); techninė klasė – kopimai sniegu, ledu ir uolomis į 2500–6000 m viršūnes su tam tikra įranga ir visi žieminiai kopimai, jei netenkinami uolinės arba ledo klasių reikalavimai; uolinė klasė – kopimai į stačias uolų sienas (ne trumpesni kaip 100 m ilgio maršrutai uolomis ne didesniame nei 2500 m aukštyje, kai saugos taškus įrenginėja patys dalyviai); kalnų žygių klasė.

Inventorius

Pagrindinis alpinistų inventorius: virvės, kabliai (uolų ar ledo), kaiščiai, ledsriegiai, karabinai, spaustukai virvėms, kilimo ir nusileidimo įtaisai, dygliai, kybiai, magnezija, ledo kirtikliai (ledkirčiai), plaktukai, kopėčios, apraišai, šalmai, akiniai, nagės (katukai), batų apkaustai (katės), sniegžengiai, ryšio priemonės ir kita. Yra specialūs alpinistų drabužiai, batai, pirštinės, miegmaišiai, palapinės, kuprinės, kilimėliai, kelioninės virtuvės reikmenys (viryklės, dujų balionai). Kopiant į aukštesnes kaip 8000 m viršūnes dažnai naudojami deguonies aparatai.

Naujausi palydoviniai komunikatoriai peteikia regiono detalią orų prognozę ir kitą aktualią informaciją, suteikia konsultacijas. Alpinistų aprangos ir įrangos gamintojai nuolat stengiasi gaminius išlengvinti, supaprastinti jų konstrukcijas (išlaikant funkcionalą ir minimalistinį dizainą); gaminama ir pagal individualius užsakymus (pvz., batai turintiems nestandartinių ar skirtingų dydžių kojas). Naujų medžiagų ir technologijų taikymas padidina gaminių ilgaamžiškumą.

Alpinistų įrangos vienas rinkinių

OliveJu_CC BY-SA 4.0

Istorija

Alpinizmo pradžia laikoma Michelio Gabrieliaus Paccardo ir Jacquesʼo Balmat (Prancūzija) įkopimas (1786) į Monblaną (4 807 m, aukščiausia Alpių viršūnė), sportinio alpinizmo – 19 a. viduryje įkurtos Šveicarijos kalnų gidų draugijos organizuotas alpinistų kopimas į kalnus. Edwardas Whymperas (Jungtinė Karalystė) 1865 įkopė į Matterhorną (4 478 m, Alpės), Matthiasas Zurbriggenas (Šveicarija) 1897 – į Aconcagua (6 960 m, Andai, aukščiausia viršūnė Pietų Amerikoje), Hudsonas Stuckas, Walteris Harperis, Harris Carstensenas ir Robertas Tatunas (visi Jungtinės Amerikos Valstijos) 1913 – į Denali kalną (buvęs McKinley, 6 194 m, aukščiausia viršūnė Šiaurės Amerikoje), Edmundas Hillaris (Naujoji Zelandija) ir Tengizas Norgayus (Jungtinė Karalystė) 1953 05 29 – į Džomolungmą (Everestą, 8 848 m Himalajuose, aukščiausia pasaulyje); į šią viršūnę 1975 įkopė pirmoji moteris – Janko Tabei (Japonija). Iki 1996 į Džomolungmą įkopė 615 alpinistų, žuvo 133. Į visas 14 viršukalnių, aukštesnių kaip 8 000 m, pirmasis įkopė Reinholdas Messneris (Italija), į visų žemynų aukščiausias viršukalnes – Richardas D. Bassas (Jungtinės Amerikos Valstijos).

1932 Prancūzijoje įkurta Tarptautinė alpinizmo asociacijų sąjunga (pranc. Union Internationale des Associations d’Alpinizme, UIAA) vienija apie 94 nacionalinių organizacijų (69 šalyse; Lietuvos narystė nuo 1991); Tarptautinio olimpinio komiteto pripažinta kaip Tarptautinė alpinizmo federacija (angl. International Climbing and Mountaineering Federation).

Pirmosios lietuvių ekspedicijos

Alpinizmo pradžia Lietuvoje sietina su kalnų keliautojais Ignotu Domeika (1801–1889; Kordiljeros, Čilė), Jonu Čerskiu (1845–1892; Sibiras), A. Kašarausku (19 a. antra pusė; Sibiras), Konstantinu Ariu (1874–1941; Pamyras, Tian Šanis), Antanu Poška (1903–1992; Himalajai, Pamyras, Hindokušas). Nuo 1950 lietuviai pradėjo kopti į Kaukazo, Tian Šanio, Pamyro viršūnes. Viena pirmųjų lietuvių alpinistų ekspedicijų (1951) laikoma Kauno politechnikos instituto (nuo 1990 Kauno technologijos universitetas) studentų grupės išvyka į Kaukazo kalnus (vadovas rusų alpinistas N. Fuzikas). 1955 į Dalaro viršūnę (3979 m, Vakarų Kaukazas) įkopė Gediminas Pranciškus Akstinas.

Pirmosios Pabaltijo alpiniados lietuvių grupė (1958, Kaukazas)

alpinizmo.vikis.lt archyvas

Sportinio alpinizmo Lietuvoje pradininkai – Gediminas Pranciškus Akstinas, Feliksas Mieliauskas ir Vytautas Vosylius (1959 visi žuvo lavinoje kopdami į Dychtau viršūnę, Kaukazas). Jų iniciatyva įkurtos alpinizmo sekcijos Kaune (1956) ir Vilniuje (1957). 1957 Vytautas Vosylius organizavo Kauno alpinistų kelionę į Kaukazą, 1958 Gediminas Pranciškus Akstinas ir Feliksas Mieliauskas – išvyką (pirmąją Pabaltijo alpiniadą) į Centrinį Kaukazą; tuomet į Elbrusą (5 642 m) įkopė 28 lietuviai.

 

1959 organizuota ekspedicija žuvusiems Lietuvos alpinistams atminti (vadovė Marija Melinskaitė), įkopta į 2 bevardes viršūnes Terskej Alatau kalnagūbryje (Tian Šanis) ir pavadinta jas lietuviškais vardais – Gedimino Akstino (4250 m), Lietuvos alpinistų (4150 metrų).

Pirmojo, 1961 surengto Lietuvoje alpinizmo čempionato nugalėtojais tapo į Teke-Toro viršūnę (4441 m) Tian Šanio kalnuose įkopę Erdvilas Adomaitis, Giedrius Bernatonis, Julius Jurgelionis, Algirdas Norkus. 1964 surengta pirmoji Lietuvos alpinistų aukštuminė ekspedicija (9 dalyviai, vadovas Kazys Monstvilas) įkopė į Šachdaros kalnagūbrio (Pamyro pietvakarinė dalis) bevardes viršūnes ir pavadino jas Lietuvos (6080 m), Čiurlionio (5794 m) ir Donelaičio (5837 m) vardais. Pirmoji Lietuvos alpiniada vyko 1969 Tian Šanyje, Karakolo slėnyje (96 dalyviai; vadovas Vytautas Viršilas).

Nuo 20 a. 6 dešimtmečio pradžios organizuotos ekspedicijos į SSRS teritorijoje esančius kalnus (Kaukazą, Pamyrą, Tian Šanį) pradėtos rengti kasmet. 1972 5 lietuviai – Juozas Antanavičius, Balys Binkauskas, Augis Gučas, Kazimieras Monstvilas (grupės vadovas), Dainius Makauskas (treneris) – dalyvavo Tarptautinėje alpiniadoje Pamyre; įkopta į Ismailo Samani (buvusi Komunizmo 7495m) viršūnę. 1988 Dainius Makauskas, Rimantas Neverauskas ir Vilius Šaduikis SSRS II-os rinktinės sudėtyje dalyvavo žvalgybinėje ekspedicijoje (iki 5500 m aukščio) Himalajuose prie Kančendžungos masyvo (8598 m) iš Sikkimo valstijos pusės (Indija). 1989 Lietuvos alpinistų rinktinė (Saulius Baltuška, Alfridas Lukšas, Nikolajus Korolkovas, Vaclovas Paplauskas) įkopė į Asano sieną (4230 m, Pamyras) 6A sudėtingumo kategorijos maršrutu ir Baltijos šalių čempionate užėmė 1 vietą. Pradėtos organizuoti bendros Lietuvos–Jungtinių Amerikos Valstijų alpinistų ekspedicijos: pirmoji 1989 į Uolinius kalnus (Rainiero, Stuarto, Shuksano kalnai), antroji 1990 į Tian Šanį (Chan Tengri, 6995 metrai).

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę lietuviai pradėjo kopti į aukščiausius pasaulio kalnus (Himalajus, Karakorumą, Kunluną).

Lietuvių svarbiausi pasiekimai

1970 Dainius Makauskas tapo SSRS čempionu (pirmasis lietuvis; Čatyn Tau viršūnė, 4368 m, 6 sudėtigumo kategorija, Vakarų Kaukazas). 1972 su Tarptautinėje alpiniadoje dalyvaujančių lietuvių grupe įkopė į Ismailo Samani (buvusi Komunizmo) viršūnę.

Įkopęs į visas 4 buvusios Sovietų Sąjungos 7000 m ir aukštesnes viršūnes – Ismailo Samani (buvusi Komunizmo, 7495 m), Ozodi (buvusi Korženevskajos, 7105 m), Qullai Abuali ibni Sino (buvusi Lenino, 7134 m; visos 1980, Pamyras) ir Pergalės (1981, Tian Šanis) – 1981 pelnė Sniegynų tigro titulą; pirmasis Lietuvoje ir Pabaltyje. Būdamas SSRS rinktinės nariu pirmasis iš sovietinio laikotarpio Lietuvos alpinistų dalyvavo kalnų ekspedicijose užsienyje.

Dainius Makauskas

alpinizmo.vikis.lt archyvas

1990 Jungtinių Amerikos Valstijų alpinistų komandos sudėtyje įkopė į Dhaulagiri (apie 8200 m, Himalajai); pirmas lietuvis, įkopęs į aukštesnę nei 8 km viršūnę (leisdamasis žuvo).

Vilius Šaduikis, Rimas Skirmantas, Aleksas Bertulis, Kęstutis Baleišis prie Džomolungmos (1991)

alpinizmo.vikis.lt archyvas

1991 Himalajuose vyko žvalgybinė ekspedicija (Kęstutis Baleišis, Rimantas Skirmantas, Vilius Šaduikis ir lietuvių kilmės amerikietis Aleksandras Arvydas Bertulis) prie Džomolungmos iš Tibeto pusės. 1992 organizuota pirmoji pasaulio lietuvių ekspedicija į Himalajus (iš Tibeto pusės); dalyvavo Jūratė Bajorienė, Stanislovas Navickas, Vaclovas Paplauskas, Edvardas Pundzius, Valerija Pundziuvienė, Rimvydas Simutis, Rimantas Skirmantas, Vilius Šaduikis, Valdas Ūsas, Vladas Vitkauskas.

Ekspedicijos dalyviai (apsistojo Džomolungmos bazinėje stovykloje 5000 m aukštyje) įkūrė tarpines stovyklas 6400 m, 7000 m ir 7780 m aukštyje, paruošė atsargų kopimui į viršūnę, tačiau bet dėl blogų oro sąlygų buvo pasiektas tik 7800 m aukštis.

1993–1996 Vladas Vitkauskas įkopė į visų žemynų aukščiausias viršukalnes ir iškėlė jose tą pačią Lietuvos vėliavą: 1993 – į Džomolungmą (Everestas, 8848 m, Azija; pirmasis iš Baltijos šalių) ir Elbrusą (5642 m, Rytų Europa), 1994 – į Denali (1896–2015 McKinley, 6194 m, Šiaurės Amerika) ir Vinsono kalną (4897 m, Antarktida), 1995 – į Kilimandžarą (5895 m, Afrika), Monblaną (4807 m, Vakarų Europa), Kosciuškos kalną (2228 m, Australija), 1996 – į Aconcagua (6959 m, Pietų Amerika).

Darius Vaičiulis Cho Oju viršūnėje (2003, Himalajai)

© Darius Vaičiulis

Iki 21 a. 2 dešimtmečio pabaigos lietuviai įkopė į 9 aukštesnes nei 8000 m viršūnes: Himalajų Džomolungmą (8848 m; Vladas Vitkauskas 1993, Saulius Vilius 2003, Aldas Baltutis ir Darius Vaičiulis 2007, Edita Nichols Uksaitė 2013), Čo Oju (8201 m; Darius Vaičiulis 2003, Saulius Vilius 2010), Dhaulagiri (8167 m; Dainius Makauskas 1990), Manaslu (8163 m; Tadas Jeršovas, Danguolė Bičkunienė, Genadijus Makuševas ir Vincas Petrokas 2019, Stanislovas Vyšniauskas 2021), Sisiabangma (8027 m; Mindaugas Leskauskas 2004),

Karakorumo K2 (8611 m; Saulius Damulevičius 2022), Gašerbrumą I (8080 m; Saulius Damulevičius 2023), Broud Piką (8047/8051 m; Saulius Vilius 2007, Ernestas Markšaitis 2011, Saulius Damulevičius 2022), Gašerbrumą II (8035 m; Saulius Vilius, 2006, Saulius Damulevičius 2019).

Klubai, organizacijos

Pirmoji Lietuvos alpinistų organizacija – Respublikinė alpinizmo sekcija. Įsteigta 1957-10-27 Kaune (prezidiumo pirmininkas Gediminas Pranciškus Akstinas). 1959 įsteigtas Panevėžio alpinistų klubas. 1959 įkurta Lietuvos alpinizmo federacija (1991 priimta į Tarptautinę alpinizmo sąjungą); 1996 visas federacijos funkcijas perėmė Lietuvos alpinizmo asociacija. 1961 įkurta Žalgirio, 1967 – Nemuno sporto draugijų alpinistų sekcijos. Prie alpinizmo plėtotės daug prisidėjo Kauno (įkurtas 1979) ir Vilniaus (įkurtas 1980) alpinistų klubai.

Nominacija Geriausias metų alpinistas

Lietuvos metų alpinistas renkamas nuo 2006; jam įteikiamas pereinamasis A. Popovo vardo prizas. Metų geriausiais Lietuvos alpinistai tapo: Saulius Vilius (2006, įkopimas į Gašerbrumą II, 8035 m, Karakorumas), Audrius Peseckas (2007, įkopimai į Qullai Abuali ibni Sino, buvusi Lenino, 7134 m, Ozodi, buvusi Korženevskajos, 7105 m, Ismailo Samani, buvusi Komunizmo, 7495 m, viršūnes, Pamyras), Artūras Bazys (2008, įkopimai į Aiguille de I’M ir Les Droites, Alpės),

Gediminas Simutis (2009, įkopimas į El Capitano sieną Kalifornijoje, Jungtinės Amerikos Valstijos; 2021, įkopimas į Grandes Jorasses’o kalno (4208 m) šiaurinę sieną 2 skirtingais maršrutais ir į Piz Polaschino kalną (3013 m) nauju maršrutu, Alpės), Dovilė Garlaitė (2010, įkopimai į Ozodi, 7105 m ir Ismailo Samani, 7495 m viršūnes, Pamyras), Ernestas Markšaitis (2011, įkopimas į Broad Peako viršūnę, 8051 m, Karakorumas), Saulė Žukauskaitė (2012, 7 mėnesių trukmės ekspedicija Šiaurės ir Pietų Amerikoje),

Ernestas Markšaitis (fotografas Saulius Damulevičius)

alpinizmo.vikis.lt archyvas

Edita Nichols-Uksaitė (2013, įkopimas į Džomolungmą, 8848 m, Himalajai; pirmoji lietuvė moteris), Saulius Damulevičius (2015, įkopimai į Chan Tengri, 7010 m, ir Pergalės, 7439 m, viršūnes, Tian Šanis; 2022, įkopimai į K2 8611 m ir Broad Peaką 8048 m, Karakorumas), Vytautas Mažeika (2017), Davidas Gegužinskis (2018, įkopimai į Ismailo Samani, Ozodi ir Avicenos viršūnes), Darius Vaičiulis (2019, įkopimai į visų žemynų 7 aukščiausias viršūnes).

L: Juozas Krištopaitis Snieguotos viršūnės Vilnius 1960; Kalnai lieka rymoti / sudarytojas Augustas Kubilius Vilnius 1970; Kalnų takais / sud. A. Kubilius 1981; Alfonsas Jakštas Everesto glėbyje Vilnius 1992; Vladas Vitkauskas Aukščiau pasaulio viršukalnių / Above the Peaks ofthe World Vilnius 1998; Vladas Vitkauskas Everestas manoji lemtis Vilnius 2002; Romualdas Augūnas Žmonės kalnuose Vilnius 2002; Algirdas Kumža Himalajai Vilnius 2005.

Galerija

author

Vytautas Viršilas

Skip to content