Judríeji žaidìmai, žaidimų grupė – sąmoninga žmogaus veikla, kurioje vyrauja pagal nustatytas arba laisvai pasirinktas taisykles ir tikslus atliekami įvairūs judėjimo veiksmai: ėjimas, bėgimas, šuoliai, mėtymai, daiktų nešimas. Dėl vaikų, paauglių įgimtos būtinybės žaisti, dėl paprastumo, judesių įvairumo ir gausumo, nuolatinio žaidimo situacijų keitimosi, varžybinio veiklos pobūdžio, galėjimo savarankiškai veikti, dėl geros nuotaikos ir draugiškos aplinkos, galimybės matyti ir puoselėti gražius tarpusavio santykius yra svarbi jaunosios kartos fizinio ir dorovinio auklėjimo priemonė. Pasaulyje gyvuoja gausybė senąsias tradicijas išlaikiusių, susijusių su tautos gyvenimu įvairiausių žaidimų, kurių siužetai siekia tūkstantmečius.
Iš pirmykščio lietuvių gyvenimo liko apeiginių žaidimų, turinčių aiškių totemizmo liekanų: žaidimai Kergė ir Krenglis, aprašyti 16 a., buvo žaidžiami dar ir 19 a. pabaigoje. Jie primena pagonišką paprotį dėti auką ant aukuro ir metant peilį nužudyti (lazda pataikyti į taikinį).
Pirmosios rašytinės žinios apie baltų genčių žaidimus ir šokius siekia pirmąjį tūkstantmetį (anglų keliautojas Vulfstanas, apie 887–901). Lietuvių žaidimai gyvenimo aprašymuose minimi 12–13 amžiuje. Vyraujanti žaidimų forma buvo ratelis, paskui atsirado dvi viena prieš kitą išsirikiavusios žaidėjų eilės (Čigonėlė, Audėjėlė). Vėlesni žaidimai – Kiaulikė, Rekežis, Ripka – laikomi varžybiniais, nes turi lietuvių karių kovos būdų elementų. Viena gražiausių senovės lietuvių tradicijų – priėmimo į vyrus šventės svarbiausias žaidimas Kirvis: merginos išmestą aukštyn kirvį vaikinas turėjo pagauti. Pagrindinis senovės lietuvių žaidimų įrankis – lazda. Sūduvių knygelėje (17 a.) aprašomi šio krašto žmonių žaidimai. Mažosios Lietuvos istorikas, etnografas M. Pretorijus (1635–1707), aptardamas lietuvių žaidimus, rašė: <…> vyrai ritinį muša su lazdomis, merginos mėgsta žaisti „Trečios bėga, Žąseles“. M. Pretorijus turbūt pirmasis išaiškino, kad lietuvių žaidimai padėdavo pasiruošti darbui, medžioklei, kovai su priešais. Senovės lietuvių buities, žemės darbų atspindžių yra žaidimuose Linelis, Aguonėlė, Dobilėlis, kaimo amatininkų darbo – žaidimuose: Retežėlis, Kurpius, Kepaliuko kėlimas. 18 a. Prūsijos lietuvių šokiai ir žaidimai minimi K. Donelaičio Metuose. Apie žaidimus 19 a. rašė lietuvių rašytojas ir etnografas L. Jucevičius, vėliau S. Daukantas, M. Valančius (žaidimaiyra išrasti, kad sustiprintų nusilpusias jėgas), tautosakininkai broliai A. ir J. Juškos, J. Višinskis.
Ypač vertingi 20 a. pradžios pedagogo, rašytojo M. Grigonio veikalai, iš kurių išskirtini: 200 žaidimų kambaryje ir tyrame ore su dainomis, melodijomis, paveikslėliais ir fantų vadavimais. Jaunuomenei dovanėlė (1911, 1914), Vaikų žaidimai (1912), Žaidimų vainikas (1919). M. Grigonis beveik prieš 100 m. apie žaidimus rašė: Šiais laikais rūpestis žmogaus sveikata ir jo pajėgų padidinimu vis didesnes apima sritis <…>. Žymią vietą čia užima žaidimai, ypač tyrame ore. Žaidimai žmogų linksmina, daro jį vikresnį, tvirtina jo sveikatą ir didina pajėgas. Nekalbu apie etiškąjį žaidimų svarbumą <…>.
Moksliniu požiūriu lietuvių senovės (tautinius) žaidimus pirmasis tyrė ir nagrinėjo Karolis Dineika, žvelgė į juos kaip į atskirą tautos kūrybos reiškinį. Atsižvelgdamas į istorinių genčių ir tautų, gyvenusių Lietuvoje nuo seniausių laikų, kultūros raidos dėsningumus, buities kaitą ir kūrybos vyksme susiklosčiusias žaidimų formas Karolis Dineika lietuvių žaidimus suskirstė į 3 grupes: 1) mėgdžiojamieji žaidimai: žaidimai-rateliai, poriniai ir paprasti grupiniai žaidimai, 2) vaizduojamieji žaidimai: žaidimai-rateliai, pereinantys į paprastus judriuosius žaidimus, sudėtingesni grupiniai žaidimai, 3) kolektyviniai, kamuoliniai žaidimai. Kartu su Karoliu Dineika judriuosius žaidimus populiarino B. Mantvila, parengęs žaidimų rinkinį Žaisk. 549 žaidimai visiems (1934). Gražų teorinį ir praktinį įnašą skleidžiant judriuosius tautinius žaidimus įnešė J. Lingys, V. Steponaitis. V. Kuklys (1982) judriuosius žaidimus suskirstė pagal jų taikymo tikslingumą sportinių žaidimų ir kitų šakų sportininkų techniniams gebėjimams lavinti, fiziniam parengtumui gerinti, pateikė tokių žaidimų rinkinius.
20 a. 9 dešimtmetyje L. Stankevičius tyrė judriųjų žaidimų, taikomų per kūno kultūros pamokas, veiksmingumą ugdant jaunesniojo mokyklinio amžiaus moksleivių fizines ypatybes, judėjimo gebėjimus, parengė judriųjų žaidimų praktinio taikymo rekomendacijas.
E. Adaškevičienė savo darbuose (1999, 2004) nagrinėja žaidimų įtaką ir svarbą vaikų fiziniam aktyvumui, sveikatos ugdymui, randa reikšmingą vietą žaidimams vaikų individualios sveikatos ugdymo programose.
Stanislovas Stonkus
