Sportinė žūklė

Spòrtinė žūklė̃, žuvų gaudymas per varžybas vandens telkinyje pagal nustatytas taisykles mėgėjiškos žūklės įrankiais (meškere, spiningu) ir kastingas (techninė rungtis – spiningo arba muselinės meškerės valdymo technika). Žuvys gaudomos gėluose vandenyse ir jūroje. Sportinės žūklės pradininke laikoma anglų diduomenė. Prieš apie 200 metų Anglijos provincijose buvo paplitęs lašišų ir upėtakių gaudymas. Vietinė diduomenė tai vadino game fishing, visų kitų žuvų gaudymą – coarse fishing. Sportinę žūklę koordinuoja 1952 Romoje, Italija, įkurta Tarptautinė sportinės žūklės konfederacija (Confédération Internationale de la Pêche Sportive, CIPS, prezidentas M. Ordanas, Ordan, Prancūzija), vienijanti 4 federacijas: Tarptautinę sportinės žūklės gėluose vandenyse federaciją (Fédération Internationale de la Pêche Sportive en Eau Douce, FIPSed, įkurta 1972), Tarptautinę žuvų gaudymo museline meškere federaciją (Fédération Internationale de la Pêche Sportive Mouche, FIPS-Mouche, įkurta 1989), Tarptautinę jūrinės žūklės federaciją (Fédération Internationale de la Pêche Sportive en Mer, FIPS‑M) ir Tarptautinę kastingo federaciją (International Casting Sport Federation, FIPS-Casting, ICSF, įkurta 1955). Rengiami pasaulio ir Europos žuvų gaudymo spiningais, muselinėmis, plūdinėmis, dugninėmis ir poledinės žūklės meškerėmis bei kastingo čempionatai.

LIETUVOJE sportine žūkle ėmė domėtis inteligentai. 1921 T. Ivanausko iniciatyva įkurta Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugija vėliau peraugo į draugijų sąjungą, kuri subūrė meškeriojimo mėgėjus. Plačiau apie žūklę pirmas prabilo V. Goštautas, 1939 išleidęs knygą Meškeriojimo sportas, aprašęs joje Anglijos meškeriotojų veiklą ir tikslus propaguojant sportinę žūklę bei pateikęs žinių apie žūklės įrankius ir žuvų gaudymo būdus jais. Sovietų okupacijos metais vilniečiai agrarinių mokslų dr. J. Savickas, žurnalistas A. Šaulys, rašytojas V. Suchockis-Audronaša, A. Kasiulaitis 1950 prie Kūno kultūros ir sporto komiteto prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos (KKSK) įkūrė spiningistų sekciją, kuriai vadovavo J. Savickas. Panašios sekcijos įkurtos ir kituose miestuose. 1955 KKSK sukvietė sportinės žūklės sekcijų atstovų suvažiavimą, jame buvo aptartos kryptys, išrinktas sportinės žūklės sekcijos prezidiumas, sudaryta teisėjų kolegija. Ilgainiui ši sekcija išaugo į gana gausų sportinės žūklės entuziastų būrį. KKSK vadovybė palankiai žiūrėjo į jos veiklą, rėmė lėšomis.

1956 įvyko pirmasis Lietuvos poledinės žūklės čempionatas, nugalėjo A. Aleksandravičius (Vievis) ir Kauno komanda. 1957 sekcijos nariai Dubingių ežere surengė pirmąjį Lietuvos spiningavimo čempionatą, Galvės ežere – poledinės žūklės čempionatą. Spiningavimo varžybas laimėjo Vilniaus komanda, poledinės žūklės – Kauno Inkaro žvejai; pirmuoju spiningavimo čempionu tapo S. Andriuška (Šiauliai). Išleista J. Savicko, A. Šaulio, V. Suchockio-Audronašos, A. Kasiulaičio ir kitų autorių knyga Meškeriojimas (1957), joje detaliai apžvelgiami ne tik meškeriojimo būdai, bet ir sportinės žūklės varžybų organizavimas; ji tapo pagrindiniu teoriniu žinynu meškeriotojams.

1959 sportinės žūklės sekcija prie KKSK reorganizuota į Sportinės žūklės federaciją (prezidentas A. Šaulys). Ji kasmet rengdavo poledinės žūklės ir spiningavimo čempionatus, domėjosi sportinės žūklės plėtote užsienyje. 1959 Dubingių ežere buvo surengtos ir pirmosios tarprespublikinės spiningavimo varžybos (varžėsi Lietuvos ir Estijos rinktinės, nugalėjo estai 8:7), 1961 Latvijoje vykusiose kompleksinėse meškeriojimo varžybose dalyvavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos rinktinės, Leningrado sportinės žūklės federacija pakvietė Lietuvos komandą draugiškoms varžyboms Karelijoje. Nuo 1961 pradėti rengti Pabaltijo ir Rusijos miestų komandiniai mačai.

1965 federacija užmezgė ryšius su Lenkijos Olštyno vaivadijos meškeriotojų draugija, Lenkijoje įvyko aštuonių rinktinių spiningavimo varžybos (Lietuva užėmė 8 vietą), 1968 draugijos vadovo H. Dunalskio iniciatyva buvo surengtos tarptautinės meškeriojimo ir kastingo varžybos. 1969 Lietuvos meškeriotojų rinktinė dalyvavo draugiškose tarptautinėse varžybose Vokietijos Demokratinėje Respublikoje Svete prie Oderio (Schwedt / Oder, užimta 7 vieta). Paaiškėjo, kad 1955 patvirtintos sąjunginės sportinės žūklės varžybų taisyklės labai skiriasi nuo tarptautinių (Lenkijos meškeriotojų sąjunga, Polski Zwiąnzek Wędkarski, jau buvo Tarptautinės sportinės žūklės konfederacijos  – Confédération Internationale de la Pêche Sportive, CIPS narė). Lietuvos sportinės žūklės federacijos bandymas varžybų taisykles priartinti prie tarptautinių sulaukė aršios SSRS sportinės žūklės federacijos vadovo I. Popesku, apkaltinusio mūsų federaciją keliaklupsčiavimu prieš Vakarus, kritikos. Lietuvos sportinės žūklės federaciją palaikė Latvijos, Estijos, Leningrado sportinės žūklės federacijos, Maskvos Krylja sovetov ir Dinamo,Permės, Saratovo, Krasnodaro sporto draugijos, itin aktyviai rėmė žurnalo Rybovodstvo i rybolovstvo (Maskva) redaktoriaus pavaduotoja T. Liachoveckaja, žurnalistė S. Petrusova. Bendromis pastangomis pasiekta, kad būtų pakeistas konservatyvusis SSRS sportinės žūklės federacijos vadovas. Naujoji vadovybė pritarė naujai veiklos krypčiai ir 1974 Adleryje netgi surengė sąjunginį seminarą kastingui propaguoti (buvo pasikviestas iš Vokietijos Demokratinės Respublikos kastingo meistras V. Richteris, Richter).

Lietuvoje sportinės žūklės federacijos veiklą itin dalykiškai rėmė Nemuno draugijos vadovybė, ji skyrė lėšų varžyboms organizuoti, išvykoms į tarptautines varžybas. Ši draugija rengdavo įvairių sporto šakų (ir sportinės žūklės) draugijos pirmenybes. Jos remiamas J. Savickas Trakų Vokėje organizavo vaikų ir jaunimo kastingo mokyklą, išugdžiusią daug gabių sportininkų, vėliau tapusių daugkartiniais šalies čempionais, tarptautinių varžybų laimėtojais (V. Gatelytė, V. Vaitoškaitė, D. Klingaitė, M. Svirbutavičius ir kiti). Analogišką kastingo mokyklą organizavo Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos (Raudondvaris) mokslininkai R. Bareišis, B. Baranauskas, R. Ingelevičiūtė, E. Laukionis; jų auklėtiniai V. Morkutė, R. Vilimas, S. Kairys, R. Rimkus t. p. sėkmingai rungtyniavo įvairiose varžybose. Nors SSRS sportinės žūklės federacija neorganizavo oficialių čempionatų, Pabaltijo respublikos ir Leningradas kasmet rengė savo kastingo čempionatą pagal tarptautines taisykles. Vėliau prie jų prisijungė kai kurios Maskvos sporto draugijos, kiti Rusijos bei Ukrainos miestai ir jis tapo savotišku neoficialiu SSRS čempionatu. Buvo rengiamos meškeriojimo plūdine meškere varžybos. Į tarptautinę areną SSRS sportininkai patekti negalėjo, nes SSRS sportinės žūklės federacija nebuvo įstojusi į CIPS.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę sportinė žūklė kurį laiką nebuvo plėtojama. 1993 Lietuvos sportinės žūklės federacija įstojo į CIPS, 2000 – Tarptautinę kastingo sporto federaciją (International Casting Sport Federation, ICSF). Sportiniai rezultatai pagerėjo 1996 susikūrus Lietuvos sportinės žūklės klubų lygai (LSŽKL; vadovas A. Paulauskas, 1996–2012, prezidentas R. Barkauskas, nuo 2012), šios lygos pagrindinė užduotis – rengti didelio sportinio meistriškumo varžybas šalyje, globoti Lietuvos sportinės žūklės rinktines. Pasaulio ir Europos čempionatuose nuo 2000 dalyvauja Lietuvos meškeriojimo plūdine meškere, nuo 2001 – Lietuvos kastingo, nuo 2002 – Lietuvos poledinės žūklės, nuo 2010 – Lietuvos sportinio karpių gaudymo ir Lietuvos spiningavimo iš laivelių rinktinės. Lietuvoje kasmet rengiami poledinės žūklės, meškeriojimo spiningu, plūdine, museline meškere, kastingo ir jūrinės žūklės čempionatai.

2011 LSŽF nariais buvo 14 regioninių sportinės žūklės federacijų, asociacijų ir 10 klubų, turinčių 412 narių.

LSŽF vadovai: prezidentai – A. Šaulys (1959–1994), J. Vyšniauskas (1994–1998), J. Čiplys (1998–2006), A. Rapkevičius (2006–2010, vietoj prezidento generalinis sekretorius), V. Ignatavičius (2010–2011), T. Kulbis (nuo 2011–2012), N. Dzimidas (nuo 2012), generaliniai sekretoriai – A. Rapkevičius (1997–2009), R. Barkauskas (nuo 2010).

Galerija