Sportinis turizmas

Sportinis turizmas, sporto šaka – įvairaus sudėtingumo kategoriniai sportiniai žygiai, varžybos (technikos, raliai, maratonai, gelbėjimo darbų ir kita). 1949 įtrauktas į Vieningą sąjunginę sportinę klasifikaciją. Iki 1992 sportinės kelionės buvo vykdomos pagal Turizmo ir ekskursijų Centro tarybos patvirtintas taisykles, nuo 1992 05 11 – pagal Lietuvos keliautojų sąjungos patvirtintas Keliautojų sportinių žygių taisykles (toliau – Taisyklės) sportinis turizmas skirstomas į šakas: pėsčiųjų, slidžių, kalnų, vandens, dviračių, automobilių ir motociklų, speleoturizmas.

Sportiniai žygiai pagal fizinių krūvių intensyvumą ir maršrutuose esamas gamtines ir technines kliūtis skirstomi į I–VI sudėtingumo kategorijas. Maršruto įvertinimą, reikalavimus grupės vadovui ir dalyviams, kelionės įforminimą reglamentuoja Taisyklės. Grupės pasirinkto ir įveikto maršruto sudėtingumo kategorijas įvertina turistų (keliautojų) klubų turizmo ekspertai. Kiekvienai turizmo šakai nustatytas minimalus kilometražas: pėsčiųjų, slidžių, vandens – 100 km, kalnų – 75 km, dviračių – 240 km, automobilių – 1000 km, motociklų – 500 km. Rekomenduojamas žygio dienų skaičius: I sudėtingumo kategorija – 6, II – 8, III – 10, IV – 13, V ir VI – 16. Be ilgio ir trukmės, sudėtingumo kategorija dar nustatoma pagal etaloninius maršrutus ir jų dalis. Aktyvusis turizmas (ir sportinis turizmas) pagrįstas saviveikliškumo principu, tai yra visišku ar daliniu keliautojų savarankiškumu organizuojant ir vykdant įvairius žygius, taip pat poilsio dienų, masinius, sportinius (kategorinius) žygius, turistų sąskrydžius, varžybas. Sportiniam turizmui būdingas reikalavimas nuolat tobulintis: keliaujant nutolusiais nuo gyvenamų vietovių ir vis sudėtingesniais maršrutais turistams sportininkams reikia stabilaus fizinio, techninio ir taktinio parengtumo, naujo inventoriaus ir įrangos, naujų kliūčių įveikimo technikos būdų; tai ypač būdinga kalnų, vandens, speleoturizmui. Šių tikslų padeda siekti sportinio turizmo varžybos.

Per 6 dešimtmetį suformuoti Lietuvos saviveiklinio sportinio turizmo pagrindai. 1953 įsteigta Respublikinė turizmo sekcija. 1958 laikomi Lietuvos turizmo tarybos sukurtos sistemos veiklos pradžia. 1970 įkurtas Masinio turizmo skyrius (vedėjas Rimantas Gogelis), kuris koordinavo sportinio turizmo, turistų klubų darbą Lietuvoje. Buvo kuriamos miestų turizmo sekcijos, nuo 1958–1961 steigiami miestų ir rajonų turistų klubai. 1958 turizmu pradėjo rūpintis profsąjungos. Daugelyje kolektyvų kūrėsi turizmo sekcijos, iš jų didžiausios vėliau išaugo į turistų klubus. Organizuoti sportinį turizmą visuomeniniais pagrindais padėjo turizmo šakų respublikinės komisijos ir Lietuvos turizmo federacija. Viena pagrindinių komisijų buvo Respublikinė maršrutinė kvalifikacinė komisija (MKK, 1958–1991; pirmininkai: 1958–1962 Eugenijus Perchorovičius, 1962–1965 Kazimieras Monstvilas, 1965–1968 S. Timonovas, 1969–1991 Gražina Čižauskaitė-Jucienė). Respublikinė maršrutinė kvalifikacinė komisija veikė ir daugelyje turistų klubų. Ji teikė kolektyvams, turistų klubams praktinę pagalbą organizuojant turistines sportines keliones, tvarkė jų įforminimą, apskaitą, rūpinosi kelionių saugumu ir kita. 1983 Respublikinėje maršrutinėje kvalifikacinėje komisijoje buvo 56 nariai, tarp jų 30 SSRS turizmo sporto meistrų. 1966–1991 Lietuvos turizmo federacija kartu su Respublikine maršrutine kvalifikacine komisija vykdė visų turizmo šakų Lietuvos turizmo čempionatus, kurie padėjo gerinti sportinių žygių kokybę, meistriškumą. 1991 įkūrus Lietuvos keliautojų sąjungą (tais pačiais metais ji tapo Lietuvos asociacijos Sportas visiems nare), buvusios Respublikinės maršrutinės kvalifikacinės komisijos darbą tęsia turistų klubai ir turizmo ekspertai, pastarųjų 1992 Lietuvoje buvo 159. 1991 sportinis turizmas priskirtas Kūno kultūros ir sporto departamento reguliavimo sričiai.

Lietuvos sportinio turizmo mėgėjai keliavo visuose buvusios SSRS geografiniuose rajonuose – nuo Arktikos iki pietinių Karakumų dykumų ir Pamyro kalnų, nuo Karpatų iki Kamčiatkos ir Kurilų. Registruoti kategoriniai žygiai: 1972 – 347, 1974 – 703 (iš jų aukščiausios sudėtingumo kategorijos – 15), 1977 – 923 (22), 1978 – 986 (24), 1981 – 908 (34), 1984 – 897(16), 1988 – 917 (25), 1990 – 520 (17), 1997 – 112 (6), 2009 – 145 (2). Populiariausios sportinio turizmo šakos: pėsčiųjų, vandens, kalnų, dviračių turizmas. Lietuvos komandos, dalyvaudamos SSRS turizmo čempionatuose, 1971–1989 laimėjo 16 aukso, 16 sidabro, 13 bronzos medalių komplektų, 1980 Lietuva laimėjo čempionato taurę tarprespublikinėje įskaitoje. Gerų rezultatų pasiekta sąjunginėse slidžių, dviračių, automobilių ir motociklų turizmo pirmenybėse, Pabaltijo turistų sąskrydžiuose. 1965–1990 SSRS turizmo sporto meistro vardas buvo suteiktas 84 keliautojams (iš jų 18 moterų), pirmiesiems – Vaidotui Januškiui ir J. Vaitkui (1965). Siekdama įsisavinti naujus geografinius rajonus, parengti sudėtingus maršrutus, kelti keliautojų sportininkų meistriškumą, Lietuvos turizmo federacija 1974–1989 organizavo ekspedicijas į įvairius SSRS regionus, vykdė Lietuvos turisto konkursus.

Vyko kolektyvų, miestų, rajonų, respublikiniai, sąjunginiai, Pabaltijo, tarptautiniai, atskirų žinybų turizmo šakų ir kompleksiniai turistų sąskrydžiai bei varžybos, sportinių kelionių čempionatai, raliai, maratonai, daugiakovės čempionatai, gelbėjimo darbų varžybos, turiados ir kiti renginiai. Daugelis tokių renginių vyksta ir dabar. 1996 V ir 1998 VI pasaulio lietuvių sporto žaidynių programoje buvo turizmo (pėsčiųjų, vandens, dviračių) rungtys, 2005 VII žaidynėse dalyviai rungtyniavo vandens turizmo ralio trasoje. Populiarūs masiniai renginiai Snaigės žygiai (nuo 1962), Pavasario keliais (1959–1979), masiniai žygiai, plaukimai.

L: Kelionių vadovas Vilnius 1970; Turisto žinynas Vilnius 1978; Lietuvos kūno kultūros ir sporto istorija Vilnius 1996; Vandens turisto žinynas I sudarytojas Vilius Lažinskas Vilnius 1990; Keliautojų sportas 1990–2004 Vilnius 2005.

Galerija