Tradicinis karatė

Tradìcinis karatė̃, tradìcinis karatė̃ do (jap. karate-do < kara – tuščia + te – ranka, do – kelias), originalus beginklis savigynos menas, ilgą laiką formavęsis Japonijoje. Tradicinio karatė techninę bazę sudaro Okinavos savigynos sistema Tode (jos pagrindas – beginklės savigynos sistema Chonfa), filosofijos pagrindas – Japonijos kovotojų filosofijos srovė Budo (kelias, kuriuo eidamas žmogus tobulina savo charakterį, siekia proto ir kūno harmonijos naudodamas kovos meno technikas). Pagrindinis tradicinio karatė tikslas – ne tik kovos įgūdžių lavinimas, bet labiau asmenybės charakterio bruožų tobulinimas. Pagrindinė tradicinio karatė techninės struktūros koncepcija Todome vaza (baigiamoji technika) – vieninteliu techniniu elementu sugriaunama potenciali varžovo energija. Tradicinio karatė varžybų rungtys: kumitė (laisva kova – individuali vyrų, moterų ir komandinė vyrų), kata (savigynos elementai su įsivaizduojamu varžovu – individuali vyrų, moterų ir komandinė), fuku-go (sujungia į vieną rungtį kumitė ir kompoziciją kitei – vyrų, moterų) ir kitos. Tradicinio karatė yra 9 mokinio laipsniai – kiu (jap. kyu, aukščiausias – 1 kiu) ir 10 meistro laipsnių – danų (jap. dan, aukščiausias – 10 danas, suteikiamas po mirties).

Egzistuoja daug stilių: šotokan karatė, vado riu karatė (Wado Ryu karate) šito riu karatė (Shito Ryu karate) ir kiti. Karatė stilius be Budo filosofijos pagrindo ir Todome vaza koncepcijos iš esmės skiriasi nuo originalaus karatė meno (pamažu transformuojasi tik į smūgio-spyrio sportą).

Tradicinio karatė istorija siekia daugiau kaip 2000 metų. 20 amžiaus pradžioje Gičinas Funakoši (Gichin Funakoschi) susistemino Tode techninę bazę ir pradėjo Tode savigynos sistemos ir Budo filosofijos sintezę, kurią baigė jo mokinys H. Nišijama (Nishiyama); rezultatas – karatė do. Šį kovos meną Gičinas Funakoši išpopuliarino visoje Japonijoje. Po II pasaulaulinio karo susidomėjimas tradiciniu karatė smarkiai augo. 1949 įkurta Japonų karatė asociacija (angl. Japan Karate Association, JKA, 2012 vienijo daugiau kaip 100 pasaulio šalių organizacijų). Vienas Japonų karatė asociacijos tikslų buvo populiarinti karatė pasaulyje, H. Nišijama joje buvo atsakingas už instruktorių parengimą ir 1957 pats buvo deleguotas į Jungtines Amerikos Valstijas (visą gyvenimą paskyrė tradicinio karatė mokymui nuolatos keliaudamas po pasaulį). 1974 jo iniciatyva įkurta Tarptautinė mėgėjų karatė federacija (angl. International Amateur Karate Federation, IAKF), 1986 pavadinta Tarptautine tradicinio karatė federacija (angl. International Traditional Karate Federation, ITKF, prezidentas 1974–2008 H. Nišijama, nuo 2008 R. Jorgensen, 7 danas, 2012 vienijo 63 šalių organizacijas). 1975 įvyko I pasaulio tradicinio karatė čempionatas. 1993 Tarptautinis olimpinis komitetas pripažino ir apibrėžė tradicinio karatė kaip sporto šaką, kurią kontroliuoja Tarptautine tradicinio karatė federacija. Europoje ją populiarina viena iš Tarptautinės tradicinio karatė federacijos žemyninių organizacijų – Europos tradicinio karatė federacija (European Traditional Karate Federation, ETKF, prezidentas V. Jorga, Yorga, 8 danas, 2012 vienijo 35 šalių organizacijas).

LIETUVOJE 1970 pradžioje tradicinio karatė pradininkai buvo V. Šeškūnas, S. Galkauskas, K. Bartkevičius, R. Vitkauskas, K. Šipelis. Dėl griežtų apribojimų ir draudimų tradicinio karatė sportas negalėjo plėtotis ir populiarėti. Vėl pradėtas kultivuoti 1989: Vilniuje susikūrė dvasinio ir fizinio tobulinimosi centras Forma, kur instruktoriumi pradėjo dirbti Viktoras Golovačius (Golovač). 1991 Trakų rajone jis įkūrė tradicinio karatė klubą Ritualas, šio pagrindu 1993 įkurta Lietuvos tradicinio karatė do federacija (LTKF, prezidentas Viktoras Golovačius, nuo 1994), tik 1996 oficialiai pripažinta Kūno kultūros ir sporto departamento ir įregistruota Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje. 1995 Lietuvos tradicinio karatė do federacija tapo asocijuota Europos tradicinio karatė federacijos nare, 1997 priimta į Tarptautinę tradicinio karatė federaciją. Buvo oficialiai registruojami pirmieji tradicinio karatė klubai. 1998 Lietuvos tradicinio karatė do federacijos rinktinė (Viktoras Golovačius ir Kristina Kacevičiūtė) pirmą kartą dalyvavo pasaulio tradicinio karatė čempionate, 2000 – tik Viktoras Golovačius. 2002 Europos tradicinio karatė federacija už šiurkščius Tarptautinės tradicinio karatė federacijos konstitucijos pažeidimus suspendavo Lietuvos tradicinio karatė do federacijos veiklą (uždraudė dalyvauti Europos čempionate), 2002 ji buvo pašalinta iš Tarptautinės tradicinio karatė federacijos ir Europos tradicinio karatė federacijos.

2002 įkurta Lietuvos tradicinio karatė asociacija (LTKA, nuo 2002 prezidentas Giedrius Dranevičius, generalinis sekretorė J. Dranevičienė), ji vietoje Lietuvos tradicinio karatė do federacijos buvo priimta į Tarptautinę tradicinio karatė federaciją ir Europos tradicinio karatė federaciją kaip vienintelė organizacija Lietuvoje, koordinuojanti ir reglamentuojanti tradicinio karatė (2003 ją pripažino ir Kūno kultūros ir sporto departamentas).

2002 Lietuvos tradicinio karatė rinktinė (pirmą kartą) visos sudėties (M. Kliauza, Rytis Bublevičius, Giedrius Dranevičius, G. Šveikauskas, Natalija Artiomova) dalyvavo pasaulio čempionate (geriausi rezultatai: Natalija Artiomova – 2 vieta individuali kumitė, Rytis Bublevičius, Giedrius Dranevičius, Giedrius Švetkauskas – 5–8 vieta komandinėje kumitė rungtyje). 2003 Lietuvos sportininkai laimėjo pirmuosius du bronzos medalius Europos tradicinio karatė čempionate. Nuo 2003 kasmet rengiami Lietuvos tradicinio karatė čempionatai. 2003 surengtas Europos, 2008 – pasaulio tradicinio karatė čempionatas. 2012 pasauliniame Tarptautinės tradicinio karatė federacijos kongrese Giedrius Dranevičius išrinktas į Europos tradicinio karatė federacijos Direktorių tarybą.

Aukščiausią Tarptautinės tradicinio karatė federacijos kvalifikaciją turi Giedrius Dranevičius (5 danas, Tarptautinės tradicinio karatė federacijos A lygio tarptautinės kategorijos teisėjas 2011, tarptautinės kategorijos instruktorius 2005), M. Kliauza (2 danas, 2004), D. Balčiūnas (2 danas, 2008), J. Ivanauskas (2 danas, 2008), Kristina Kacevičiūtė (2 danas, 2008), N. Motiejūnas (2 danas, 2011).

2012 Lietuvos tradicinio karatė asociacija vienijo 5 klubus (Ukmergės Daną, įkurtas 2003, vadovas N. Motiejūnas; Vilkijos, Kauno rajonas, Tikslą, įkurtas 2006, vadovas R. Kvedys; Vilniaus – Lūšį, įkurtas 1993, vadovas Giedrius Dranevičius; Sanrei, įkurtas 2010, vadovas V. Akimov, Seishin, įkurtas 2010, vadovas Arnoldas Šarkis) ir 32 klubų filialus Vilniuje, Kaune, Ukmergėje, Utenoje, Molėtuose, Panevėžyje, Varėnoje, Širvintų rajone, juose sportuoja apie 1900 žmonių (nuo 5 iki 65 m); dirba apie 20 trenerių.

Galerija