Vandens slidinėjimas

Vandeñs slidinė́jimas, sporto šaka, apimanti kelias skirtingas slydimo vandeniu rūšis: klasikinį (slidininkas tempiamas katerio), lynu traukiamą (slidininkas traukiamas plieniniu lynu elektriniais varikliais), slidinėjimą pėdomis, lenktynių su slidėmis, neįgaliųjų slidinėjimą, banglenčių (klasikinį ir lynu traukiamą). Greičiausias vandens slidinėjimas yra slalomas: motorinės valties greitis 58 km/h (vyrams) ir 55 km/h (moterims).

1922 R. Samuelsonas (Jungtinės Amerikos Valstijos) pirmą kartą pabandė šliuožti vandeniu, Europoje (Prancūzijoje) bandyta slidinėti vandens paviršiumi. 1925 F. Walleris (Jungtinės Amerikos Valstijos) užpatentavo pirmąsias vandens slides. 1939 įkurta Amerikos vandens slidinėjimo asociacija (angl. American Water Ski Association, AWSA), ji suformavo klasikinėmis tapusias tris vandens slidinėjimo rungtis: slalomą (reikia pagal taisykles apšliuožti 6 plūdurus, išdėstytus abipus katerio judėjimo linijos), figūrinį slidinėjimą (reikia per tam tikrą laiką atlikti kuo daugiau įvairių figūrų, daugiausia sukinių) ir šuolius nuo tramplyno (naudojamas nuožulnus slidus tiltelis). 1946 Šveicarijoje įkurta Pasaulinė vandens slidinėjimo sąjunga (dabar Tarptautinės vandens slidinėjimo federacijos, angl. International Waterski and Wakeboard Federation, IWWF, iki 2009 angl. International Water Ski Association, IWSF, 2009 vienijusi 84 nacionalines federacijas, subūrusi 30 mln. mėgėjų ir daugiau kaip 50 000 dalyvaujančiųjų įvairaus lygio varžybose, pirmtakė). 1947 surengtas 1 Europos vandens slidinėjimo čempionatas Eviane (Prancūzija), nuo 1949 rengiami pasaulio vandens slidinėjimo čempionatai (nuo 1953 kas 2 metai). Vandens slidinėjimas, kaip sporto šaka, 1967 pripažintas Tarptautinio olimpinio komiteto, 1972 pristatytas XX olimpinėse žaidynėse Miunchene.

LIETUVOJE (nepatvirtintais duomenimis) prieš II pasaulinį karą mėginta šliuožti vandeniu (apie Zarasus). 1965 pradėjo sportuoti pirmieji vandens slidinėjimo mėgėjai, būrėsi mėgėjų grupelės, klubai. Vilniaus mieste (Neries upėje) vandens slidinėjimą organizavo ir treniruotes rengė 13 kartų (1949, 1951–1953, 1955, 1960, 1963–1969) Lietuvos kalnų slidinėjimo ir 4 kartus (1951, 1953, 1954, 1959) motokroso čempionas ir treneris (iki 1978) O. Gaidamovičius.

1968 Elektrėnuose įkurta Lietuvos vandens slidinėjimo federacija, Anykštos ežere (Elektrėnų apylinkės) surengtas I Lietuvos vandens slidinėjimo čempionatas (komandinėje įskaitoje laimėjo Kauno Banga), slalomo viena slide ir daugiakovės čempionais tapo V. Žvirblienė, R. Radišauskas, šuolių nuo tramplyno čempionu – V. Merkevičius, nuskriejęs 13,6 m (visi Kauno Banga), slalomo dviem slidėmis čempionu – I. Lažinskas (Vilniaus Dinamo). Nuo 1968 kasmet vyksta Lietuvos vandens slidinėjimo čempionatai. 1972 įvyko I tarprespublikinės varžybos su Baltarusijos komanda.

1967 pradėta treniruotis Vilniaus rj. Gilužio ežere (tapo pagrindine vandens slidinėjimo treniruočių ir varžybų vieta). O. Gaidamovičiaus treniruojama komanda 6 kartus (1969–1971, 1973, 1975, 1976) tapo Lietuvos čempione, jo auklėtiniai I. Lažinskas (1975) ir V. Gvazdauskaitė (1976) – pirmaisiais SSRS sporto meistrais, L. Bobinas, L. Lažinskienė, V. Lukošenka, T. Milašius, S. Sidaras, L. Sribikienė, J. Šulcaitė, A. Vološčenka, A. Zubrys ir kiti – kandidatais į SSRS sporto meistrus. 1988 SSRS jaunių vandens slidinėjimo čempionate dalyvavo R. Lažinskas (14–15 m. grupė) ir S. Rosovaitė (16–17 m. grupė). R. Lažinskas šuolių nuo tramplyno rungtyje užėmė 1 vietą (nušoko 31,9 m), slalomo rungtyje – 6 vietą, figūrinio slidinėjimo – 8 vietą, S. Rosovaitė slalomo rungtyje buvo aštunta, figūrinio važiavimo – septinta.

Dar buvo slidinėjama Trakų rj. Margio ežere (Elektrografijos mokslinio tyrimo instituto entuziastai, vadovas V. Melnikovas), Trakuose, Galvės ežere (organizatorius V. Distričenko), Kauno mariose (gamyklos Banga slidininkai, organizatoriai – R. Radišauskas, V. Merkevičius ir kiti), Anykštos ežere (Valstybinės rajoninės elektrinės klubas, organizatoriai L. Valinevičius, V. Kulbaka, P. Indriulionis, T. Šeikinas, I. Ragauskaitė, V. Čižauskas ir kiti)·

Nuo 1968 veikė 3 pagrindiniai klubai: Vilniaus Dinamo (veikė ir kitais pavadinimais), Elektrografijos mokslinio tyrimo instituto, Valstybinės rajoninės elektrinės Nemunas. Nuo 1994 veikia I. Lažinsko individuali vandens slidinėjimo įmonė, 1999 įkurtas klubas Vilnis, 2003 – klubas Kėdainiai, 2007 įsteigta Kauno vandens slidininkų draugija.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę vandens slidininkai 1991 dalyvavo tarpvalstybinėse varžybose Minske (varžėsi Baltarusijos, Ukrainos, Lietuvos ir Gruzijos komandos, Lietuvos sportininkai pirmųjų vietų neužėmė), vėliau retsykiais dalyvaudavo tarptautinėse varžybose Lenkijoje ir Slovakijoje.

1993 Lietuvos vandens slidinėjimo federacija (nuo 1996 Lietuvos vandens slidininkų sąjunga) tapo Tarptautinės vandens slidinėjimo federacijos (IWWF) nare. Sportininkai pradėjo dalyvauti Europos ir pasaulio čempionatuose. R. Lažinskas 2003 Europos čempionate Graikijoje užėmė 26 vietą daugiakovės rungtyje, 2007 pasaulio čempionate Lince (Austrija) – 43 vietą šuolių nuo tramplyno rungtyje.

Lietuvos vandens slidininkai sėkmingai dalyvauja Europos veteranų (daugiau kaip 35 m. amžiaus grupė) čempionatuose: I. Lažinskas 2006 Pietų Afrikoje ir 2010 Italijoje tapo Europos veteranų čempionatų figūrinio slidinėjimo rungties bronzos medalininku, R. Lažinskas 2009 Nyderlanduose pelnė keturis medalius: tris – sidabro (slalomo, šuolių nuo tramplyno, trikovės rungtyse) ir bronzos (figūrinio slidinėjimo rungtyje).

Lietuvos vandens slidininkų sąjungos vadovai: 1968–1971 prezidentas A. K. Jackevičius, sekretorius O. Gaidamovičius, 1971–1994 prezidentas J. Kiriuščenko, sekretoriai – R. Karčiauskas, L. Tamkvaitis, L. Lažinskienė, 1994–2001 prezidentas A. Grigelis, sekretorius L. Tamkvaitis, 2001–2013 prezidentas V. Valentėlis, sekretoriai – L. Tamkvaitis, G. Skrabulytė.

Galerija