Vìlniaus „Žalgirio“ stadiònas (1940–1947 Vìlniaus miẽsto stadiònas, 1948–1954 Valstýbinis stadiònas, 1955–1962 „Spartako“ respublikìnis stadiònas), atidarytas 1950 07 21. 1922 dabartinio stadiono vietoje lenkų sporto klubai pradėjo žaisti futbolą, vėliau pastatė centrinę tribūną (šiek tiek panašią į dabartinę), aplinkui supylė žemės pylimą žiūrovams, įrengė bėgimo takelius. 1949–1950 stadionas vokiečių karo belaisvių rekonstruotas (architektas baltarusis V. Anikinas), įrengta apie 15 000 vietų žiūrovams, vėliau jis tapo sporto komplekso dalimi: 1955 šalia pastatyta didelė sporto salė ir atviras baseinas, 1957 – Vilniaus „Žalgirio“ uždaras plaukimo baseinas, 1971 – Vilniaus koncertų ir sporto rūmai. 1955 stadionas perduotas Spartako draugijai, 1962 – įkurtai Vilniaus miesto Žalgirio draugijos sporto įrenginių valdybai.
1950 07 23 įvyko pirmos rungtynės rekonstruotame stadione: Vilniaus Spartako (vėliau Žalgirio, įkurta 1947) futbolo komanda laimėjo SSRS B klasės pirmenybių rungtynes (10:2) su Čeliabinsko Dzeržinec ekipa. 1956 07 23 per rungtynes Lietuva–Kinija (0:1) buvo 18 000 žiūrovų. 1961 05 02 rungtynėse su Charkovo Metalistu užfiksuotas rekordinis žiūrovų skaičius (25 000), 1970 05 06 per rungtynes su Voronežo komanda Trud jis pakartotas.
1962 09 13 pirmą kartą per rungtynes (2 kėlinyje) su Leningrado komanda Zenit stadione sužibo aikštės apšvietimo prožektoriai, 1966 pabaigoje sumontuota (tuo metu viena moderniausių) vengriška švieslentė. Iki 1990 stadione Vilniaus Žalgirio futbolo komanda žaidė visas (žaidžiamas namuose) SSRS čempionato rungtynes. 1997 stadione sumontuotos plastikinės kėdės. 2004 10 13 Lietuvos nacionalinė vyrų futbolo rinktinė paskutinį mačą stadione žaidė (0:0) su Ispanijos rinktine. Nuo 2005 stadione žaidžiamos futbolo nacionalinių lygų rungtynės. Nuo 2006 stadionu disponuoja Ūkio banko investicinė grupė (ŪBIG).
Direktoriai: A. Jurevičius (1944–1954), J. Bogdanovas (1954–1962), E. Pilkauskas (1962–1967), D. Grincevičius (1967–1975), V. Buinevičius (1975–1976), A. Gedminas (1976–1992), J. Grigas (1992–2011), S. Morkūnaitė (nuo 2011).
