Olìmpinės žaidỹnės, svarbiausia ir didžiausia 20–21 amžiaus pasaulio sporto šventė, individualios arba komandinės sportininkų varžybos. Skaičiuojamos nuo pirmųjų olimpinių žaidynių 1896. Rengiamos kas 4 metai. Olimpinės žaidynės apima olimpiados (ketverių metų laikotarpio), vasaros olimpines žaidynes, ir žiemos olimpines žaidynes. Taip pat nuo 2010 yra rengiamos jaunimo olimpinės žaidynės bei paralimpinės žaidynės. Žaidynėse dalyvauja Nacionalinių olimpinių komitetų (angl. National Olympic Committee) atrinkti ir Tarptautinio olimpinio komiteto patvirtinti sportininkai. Olimpinių žaidynių organizavimo tvarka numatyta olimpinėje chartijoje.
Olimpinių žaidynių tradicinės ceremonijos yra olimpinės ugnies įžiebimas Olimpijoje, Olimpinės ugnies estafetė, nacionalinių vėliavų iškėlimas olimpiniame kaimelyje, žaidynių atidarymas olimpiniame stadione, varžybų nugalėtojų ir prizininkų apdovanojimas, žaidynių uždarymas. Pagrindiniai žaidynių simboliai – Olimpinis simbolis, Olimpinis devizas, Olimpinė emblema, Olimpinė vėliava, Olimpinis himnas, Olilmpinė ugnis, Olimpinis talismanas.
Žaidynių vieta ir trukmė
Olimpinių žaidynių datą nustato Tarptautinio olimpinio komiteto Vykdomasis komitetas. Žaidynės negali trukti ilgiau kaip 16 dienų, išskyrus tuos atvejus, kai Tarptautinė sporto federacija ir Tarptautinio olimpinio komiteto Vykdomasis komitetas nustato kitaip. Tokiu atveju kai kurios varžybos ir parengiamosios varžybos gali būti organizuojamos prieš atidarymo ceremoniją.
Olimpinių žaidynių miestą, likus 7 metams iki jų, renka Tarptautinis olimpinis komitetas. Iki tol pretenduojantis tapti olimpiniu miestas pateikia paraišką Nacionaliniam olimpiniam komitetui ir įsipareigoja laikytis olimpinės chartijos, Tarptautinio olimpinio komiteto nustatytų nuostatų ir tvarkų. Tarptautiniam olimpiniam komitetui svarstyti gali būti pateiktas tik vienas miestas iš kiekvieno Nacionalinio olimpinio komiteto. Tarptautinio olimpinio komiteto sudaryta Vertinimo komisija įvertina pretenduojančius miestus ir pateikia ataskaitą Tarptautinio olimpinio komiteto Vykdomajam komitetui. Jis pateikia Tarptautinio olimpinio komiteto sesijai pretenduojančių miestų sąrašą. Balsavimo būdu išrenkamas olimpinių žaidynių miestas šeimininkas ir pasirašoma miesto rengėjo sutartis. Visų sporto šakų varžybų vieta turi būti olimpines žaidynes rengiančiame mieste, išskyrus kitus Tarptautinio olimpinio komiteto numatytus atvejus.
Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija (1896 04 06, Atėnai)
© Alamy Stock Photo
Žaidynių programa
Žaidynių programą sudaro bendroji olimpinė ir sportinė programos. Bendrąją olimpinę programą sudaro atidarymo ir uždarymo ceremonija, sporto varžybos, vasaros olimpinė stovykla, kultūrinė programa.
Sportinę programą sudaro tik olimpinės sporto šakos, kurių olimpiados žaidynėse turi būti ne mažiau kaip 15 (žiemos olimpinėms žaidynėms toks minimumas nenustatomas). 20 amžiaus pradžioje nebuvo tikslių sporto šakų atrankos principų ir kriterijų, todėl į sportinę programą kartais būdavo įtraukiamos mažai žinomos sporto šakos. 1904–1997 į sportinę programą galima buvo įtraukti 1–3 neolimpinių sporto šakų parodomąsias varžybas. Sporto šakos į olimpinių žaidynių programą įtraukiamos likus ne mažiau kaip 7 metams iki olimpinių žaidynių, šių sporto šakų rungtys – ne vėliau kaip likus 3 metams iki olimpinių žaidynių.
Tarptautinės sporto federacijos, vadovaujančios į žaidynių programą įtrauktoms sporto šakoms, apie dalyvavimą olimpinėse žaidynėse turi pranešti Tarptautiniam olimpiniam komitetui ne vėliau kaip prieš renkant šių žaidynių miestą rengėją. Kiekviena Tarptautinė sporto federacija atsako už savo sporto šakos techninę kontrolę ir valdymą olimpinėse žaidynėse; visi varžybų elementai, įskaitant tvarkaraštį, varžybų vietą, treniruočių vietas ir visa įranga turi atitikti taisykles. Visais šiais techniniais klausimais olimpinių žaidynių organizacinis komitetas turi konsultuotis su atitinkama Tarptautine sporto federacija. Kiekvienos sporto šakos visų rungčių priežiūra yra tiesioginė federacijos atsakomybė.
1896 I žaidynių sportinėje programoje buvo 9 sporto šakų 43 rungtys, 1952 – 19 sporto šakų 149 rungtys, 1992 – 25 sporto šakų 257 rungtys, 2012 – 26 sporto šakų 302 rungtys, 2024 – 32 sporto šakų 329 rungtys.
Žaidynių ištakos
Olimpinių žaidynių pradžia siejama su Olimpijos žaidynėmis. 17–19 amžiuje buvo bandoma atgaivinti olimpines žaidynes. Buvo rengtos sporto varžybos (dar vadinamos pseudoolimpinėmis žaidynėmis), turėjusios Olimpijos žaidynių atspalvį: 1864 The Costswold Game (Jungtinė Karalystė), 1819 Scottish Highland Game (Škotija), 1830 Keliaujančios olimpinės žaidynės (Lenkija, Vokietija), 1834 Scandinavian Olympic Games, 1844 Montréal Olympic Games (Jungtinės Amerikos Valstijos), 1849 Wenlock Olympic Games (Jungtinė Karalystė), 1859 Greek Olympic Games (Graikija), 1862 Olympic Festival Liverpool (Jungtinė Karalystė), tačiau šios žaidynės didesnio susidomėjimo nesulaukė.
Šiuolaikines olimpines žaidynes inicijavo ir atgaivino Pierre’as de Coubertinas (Prancūzija). 1896 jis su bendraminčiais surengė pirmąsias olimpines žaidynes Atėnuose.
1924 Paryžiaus VIII vasaros olimpinėse žaidynėse pirmą kartą dalyvavo ir Lietuvos sportininkai.
Raida
Olimpinių žaidynių raidą galima suskirstyti į tam tikrus laikotarpius:
I–V olimpinės žaidynės (1896–1912). Šiam laikotarpiui būdingas palyginti mažas tarptautinio olimpinio sąjūdžio ir olimpinių žaidynių populiarumas. Žaidynių organizavimas pasižymėjo nepastovia ir ištęsta sporto varžybų programa, nebuvo sporto šakų ir rungčių atrankos kriterijų, žaidynių organizavimas priklausė nuo šalies, kurioje vyko žaidynės tradicijų, materialinių išteklių ir kitų veiksnių. II ir III olimpinės žaidynės rengtos pasaulinių parodų metu, dėl ko susilaukė didelės kritikos. Taip pat II, III ir IV žaidynėse buvo įtrauktos mažai kam žinomas ir tuo metu nepopuliarios sporto šakos, kaip lakrosas, žirgų polo, jeu de paume (teniso pirmtakas), kuriose dalyvavo ne daugiau kaip trijų šalių atstovai. Nors žaidynių populiarumas nebuvo didelis, tačiau pirmasis olimpinių žaidynių raidos etapas buvo labai reikšmingas tarptautiniam sportui, sporto autoriteto didinimui atskirose šalyse, fizinio ugdymo, nacionalinių ir tarptautinių organizacijų kūrimuisi ir vystymuisi, sportininkų rengimo sistemų tobulinimui.
VII–XIV olimpinės žaidynės (1914–1948). Laikotarpis pažymėtas dviem pasauliniais karais, dėl ko neįvyko 1916 (Berlyno), 1940 (pirminė teisė rengti olimpines žaidynes buvo suteikta Tokijui, vėliau perleista Helsinkiui) ir 1944 (Londono) olimpinės žaidynės. Nors laikotarpis buvo sudėtingas tiek politiniu, tiek ekonominiu požiūriu, tačiau olimpinis sąjūdis plėtėsi, tobulėjo ir rengė žaidynes. Nusistovėjo sportinė žaidynių programa: po 1920 (Antverpeno) olimpinių žaidynių jose nebeliko nepopuliarių sporto šakų, nustatyta parodomųjų varžybų tvarka, žaidynių apdovanojimo sistema. Daug esminių pakeitimų padaryta rengiant olimpines žaidynes: įvestos iškilmingos olimpinės vėliavos pakėlimo, atletų priesaikos, olimpinės ugnies uždegimo ir kitos ceremonijos. Padaugėjo Nacionalinių olimpinių komitetų (nuo 23 iki 52), kuriuos pripažino Tarptautinis olimpinis komitetas. Į olimpinio sąjūdžio veiklą įsitraukė Pietų Amerikos, Azijos šalys. Daug svarbių sprendimų priimta gerinant moterų dalyvavimą olimpinėse žaidynėse.
XV–XXIV olimpinės žaidynės (1952–1988). Šiam laikotarpiui būdinga neigiama pasaulio politikos įtaka olimpiniam sportui. Viena sudėtingiausių problemų – pasinaudojant žaidynėmis pasiekti politinius tikslus, kurių išraiška buvo olimpinių žaidynių boikotas. Nors pirmieji protestai prasidėjo nuo pat olimpinių žaidynių organizavimo pradžios, pirmasis boikotas įvyko 1956 prieš Melburno olimpines žaidynes. Nyderlandų, Švedijos, Ispanijos ir kitų šalių delegacijos atsisakė dalyvauti žaidynėse protestuodamos prieš SSRS kariuomenės dalyvavimą Vengrijos įvykiuose. Didžiausias boikotas paskelbtas prieš 1980 (Maskvos) olimpines žaidynes – daug šalių (tarp kurių Jungtinės Amerikos Valstijos) atsisakė dalyvauti žaidynėse protestuodamos prieš SSRS kariuomenės įvedimą į Afganistaną. SSRS ir ją palaikančios šalys (viso 14) boikotavo 1984 (Los Andželo) olimpines žaidynes. 1988 (Seulo) olimpinėse žaidynėse dėl politinių priežasčių nedalyvavo Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos, Kubos ir Etiopijos delegacijos. Nepavyko išvengti ir tragiškų įvykių – 1972 XX (Miunchenas) olimpinėse žaidynėse per teroristinį aktą žuvo 11 Izraelio sportininkų ir 1 Vokietijos Federacinės Respublikos policininkas.
Reikšmingi šio laikotarpio įvykiai 1961 Tarptautinės olimpinės akademijos (angl. International Olympic Academy) ir 1968 Europos nacionalinių olimpinių komitetų asociacijos (angl. Association of European National Olympic Committees) įkūrimas. Taip pat išsiplėtė sportinė olimpinių žaidynių programa – nuo 1952 (19 sporto šakų, 149 rungčių) iki 1988 (23 sporto šakų, 203 rungčių).
Nuo 1992 XXV olimpinių žaidynių. Naujas olimpinio sporto, olimpinių žaidynių plėtros laikotarpis. Jo požymiai: šalių atgavusių nepriklausomybę (tarp jų ir Lietuvos) dalyvavimas 1992 žiemos (Albervilio) ir vasaros (Barselona) olimpinėse žaidynėse, lygių galimybių dalyvauti olimpinėse žaidynėse užtikrinimas, aplinkos apsaugos klausimai, technologiniai iššūkiai, olimpinių simbolių apsauga. Tarptautinis olimpinis komitetas itin didelį dėmesį skiria lyčių lygybei sporte, skatindamas tiek nacionalinius olimpinius komitetus, tiek tarptautines sporto federacijas didinti moterų skaičių ne tik sporto varžybose, bet visose valdymo grandyse. 2018 jaunimo olimpinėse žaidynėse Buenos Airėse pirmą kartą olimpinių žaidynių istorijoje dalyvavo lygus merginų ir vaikinų skaičius.
