Šachmatai

Šachmãtai (pers. šah – karalius + arab. mata – mirė), sporto žaidimas, kuriam būdinga sportinės kovos, abstraktaus loginio mąstymo ir meninės kūrybos elementų darna. Žaidžia 2 žaidėjai kvadratinėje lentoje, kuri padalyta į 64 vienodo dydžio pakaitomis išdėstytus šviesius ir tamsius langelius – laukelius. Abu varžovai turi po 8 figūras (karalius, valdovė, 2 bokštai, 2 rikiai, 2 žirgai) ir po 8 pėstininkus; vieno figūros ir pėstininkai balti, kito – juodi. Kiekviena figūra kilnojama (vaikšto) tam tikru būdu ir, išskyrus karalių, gali būti varžovo nukirsta. Žaidimą (partiją) pradeda baltieji, toliau ėjimai daromi paeiliui. Šachmatų partijos pagrindinės dalys: debiutas (žaidimo pradžia – pirmieji ėjimai), mitelšpilis (žaidimo vidurys) ir endšpilis (žaidimo pabaiga, arba baigmė). Žaidimo tikslas – paskelbti varžovo karaliui matą. Jeigu nei vienas, nei kitas žaidėjas negali to pasiekti, partija baigiama lygiosiomis (pvz., patas). Laimėti partiją stengiamasi įvairiais būdais, dažniausiai įgyjant materialinę persvarą (daugiau figūrų arba pėstininkų negu varžovas) arba kombinacijomis (priverstinių ėjimų, tiek baltųjų, tiek juodųjų, serijomis, turinčiomis duoti naudos tam žaidėjui, kuris jas pradėjo). Per šachmatų varžybas (turnyrus) skiriamas ribotas laikas ėjimams apgalvoti; jis kontroliuojamas laikrodžiais. Paplitę ir korespondentiniai šachmatai (šachmatai susirašinėjant) – šachmatų žaidimas per atstumą, ėjimus perduodant ryšio priemonėmis (paštu, telefonu, telegrafu, elektroniniu paštu ir kitaip). Atskira šachmatų kūrybos sritis yra šachmatų kompozicija – kūrimas dirbtinių pozicijų (uždavinių, etiudų) su tam tikra užduotimi (pvz., paskelbti matą 3 ėjimais), kurią galima įvykdyti paprastai tik vienu, sunkiai surandamu būdu. Gera šachmatų populiarinimo priemonė yra simultanas.

Šachmatai atsirado 5 a. Indijoje. Ankstyvasis jų prototipas vadinosi čaturanga. Antroji istorinė šachmatų pakopa buvo šatrandžas. Jis į Europą (pirmiausia į Ispaniją) pateko iš Artimųjų Rytų. Šatrandžo taisyklės galutinai susiklostė 16 amžiuje. Iš šatrandžo kilo šiuolaikiniai šachmatai. Pirmasis tarptautinis turnyras įvyko 1851 Londone. Šiuolaikinių šachmatų pozicinio žaidimo principus 19 a. 2 pusėje suformulavo W. Steinitzas (Austrija). 1924 įkurta Tarptautinė šachmatų federacija (pranc. Fédération Internationale des Échecs, FIDE). Nuo 1886 rengiamos vyrų, nuo 1927 – moterų šachmatų varžybos dėl pasaulio čempiono vardo. Jų sistema: zoninės varžybos, tarpzoniniai turnyrai, pretendentų mačai, mačas su pasaulio čempionu. Nuo 1927 kas 2 m. rengiamos vyrų, nuo 1957 – moterų šachmatų olimpiados (komandiniai pasaulio čempionatai).

LIETUVOJE šachmatai žinomi nuo 13 a. (Trakų pilies apylinkėse rasta šachmatų figūrėlių). 1879 Klaipėdoje įvyko antrasis Rytų Vokietijos šachmatų sąjungos kongresas. 1887 Vilniuje įkurtas šachmatų būrelis, jis 1912 Vilniuje suorganizavo Rusijos šachmatininkų suvažiavimą, vyko aukšto lygio turnyras (dalyvavo A. Aliochinas, A. Nimcovičius; lietuviai jame nedalyvavo).

1921 Kaune įsteigta Kauno šachmatų draugija buvo pirmoji oficiali šios sporto šakos organizacija. Ji vėliau išaugo į Lietuvos šachmatų sąjungą (LŠS). 1921 surengtas pirmasis Kauno čempionatas (nugalėjo kapitonas Rimša), 1922 čempiono vardą iškovojo lakūnas A. Gustaitis. 1927 LŠS Kaune ir Klaipėdoje surengė šių miestų čempionų A. Machto ir S. Gordono mačą stipriausiam Lietuvos šachmatininkui nustatyti. Pirmuoju Lietuvos čempionu tapo A. Machtas (nugalėjo 4,5:1,5). 1930 LŠS buvo priimta į FIDE ir gavo teisę dalyvauti pasaulio šachmatų olimpiadose. Šiame prestižiniame komandiniame turnyre pirmą kartą Lietuvos šachmatininkai (L. Abramavičius, Z. Kolodnas, A. Machtas, M. Šembergas, I. Vistaneckis) dalyvavo 1930 Hamburge (užimta 14 vieta).

1931–1940 kasmet vyko Lietuvos čempionatų turnyrai, jų nugalėtojas žaisdavo mačą su absoliučiu čempionu dėl geriausiojo šalies šachmatininko vardo. 1931 Klaipėdoje įvyko I Pabaltijo turnyras (dalyvavo 8 šachmatininkai, laimėjo Lietuvos atstovas I. Vistaneckis). 1931 į Lietuvą atsikėlė gyventi Estijos čempionas A. Mikėnas, jis 1933 pretendentų mače įveikė nuo 1927 šalies čempionu buvusį A. Machtą ir tapo stipriausiu Lietuvos šachmatininku. 1938 pirmą kartą dėl Lietuvos čempionės vardo kovojo šachmatininkės, iš 7 dalyvių nugalėjo E. Raclauskienė, ji 1939 dalyvavo pasaulio moterų šachmatų čempionate Argentinoje (užėmė 18 vietą iš 20).

1940 SSRS okupavus Lietuvą šachmatininkams teko varžytis SSRS turnyruose. 1940 SSRS čempionate pirmą kartą dalyvavo Lietuvos čempionas A. Mikėnas. 1941 įvyko pirmasis Pabaltijo komandinis turnyras. Karo metais, 1942–1944, šachmatininkų veikla šiek tiek sutriko, tačiau 1943 pavyko surengti Lietuvos čempionatą ir Vilniuje tarptautinį turnyrą. Tuo metu keli Lietuvos šachmatininkai, atsidūrę SSRS, dalyvavo ten rengiamuose turnyruose. 1948 įvyko pirmasis SSRS komandinis čempionatas, šachmatai buvo įtraukti į SSRS tautų spartakiadų programą. Lietuvos spartakiadose 4 kartus (1959, 1978, 1982, 1986) nugalėjo Vilniaus, 1974 – Kauno šachmatininkų komanda.

Nuo 1985 Lietuvos šachmatininkai pradėjo dalyvauti oficialiose FIDE varžybose. Tais metais E. Rozentalis su SSRS rinktine pasaulio jaunimo komandiniame čempionate užėmė 1 vietą, V. Gavrikovas SSRS čempionate laimėjo sidabro medalį. 1986 K. Baginskaitė pasaulio jaunimo čempionate pelnė bronzos medalį, 1987 tapo planetos jaunimo čempione.

1990, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvai buvo sugrąžintos FIDE nario teisės ir galimybė dalyvauti oficialiose tarptautinėse varžybose. 1992 Lietuvos vyrų ir moterų rinktinės dalyvavo pasaulio šachmatų olimpiadoje ir Europos komandiniame čempionate. 1993 V. Čmilytė tapo Europos jaunių (9–10 m. vaikų), 1995 pasaulio jaunių (11–12 m.) čempione, 2000 – Europos jaunimo vicečempione, 2003 – Europos vicečempione, 2006 – pasaulio čempionato bronzos medalininke, puikių rezultatų pasiekė ir vėlesniais metais.

Galerija