kamuolỹs, apvali arba ovali iš odos, gumos, sintetinės ar kitokios medžiagos pagaminta priemonė, skirta sportiniams ir judriesiems žaidimams žaisti (pvz., gali būti aerobikos, futbolo, krepšinio, regbio, rankinio). Taip pat skirtas mėtyti, gaudyti, daužyti, ridenti, stumti. Mažos masės ir skersmens pilnaviduris ar tuščiaviduris rutulys vadinamas kamuoliuku (pvz., beisbolo, stalo teniso, teniso).
Ištakos
Kamuolys yra viena seniausių ir universaliausių sporto įrangos rūšių. Kaip žaidimo įrankis buvo naudojamas jau senovėje. Archeologų tvirtinimu, Azijos šalyse dar 3500 prieš Kristų kariai žaidė kamuolio žaidimus, primenančius futbolą. Egipto kapavietėse (apie 2000 prieš Kristų) rasti kamuoliai, pagaminti iš papiruso ir padengti oda. Jie dažniausiai buvo naudojami ritualiniuose žaidimuose ir ceremonijose. Apie VIII amžių prieš Kristų graikai ir romėnai naudojo kamuolius sportiniuose žaidimuose ir pramogoms. Romos imperijoje kamuoliai dažniausiai buvo pagaminti iš odos ir užpildyti plunksnomis arba šienu. Viduramžiais kamuolys tapo populiaria pramogų priemone įvairiuose Europos regionuose. Tuo metu kamuoliai dažniausiai buvo gaminami iš gyvūno šlapimo pūslės, apvilktos oda. Šie kamuoliai buvo naudojami įvairiuose žaidimuose, kurie laikui bėgant išsirutuliojo į šiuolaikinius sportus, tokius kaip futbolas, regbis ir krepšinis. 14–17 amžiuose kamuoliai buvo gaminami iš odos ir dažniausiai užpildomi oru arba įvairiais užpildais, kad būtų lengvesni ir geriau valdomi. Šiame laikotarpyje atsirado ir pirmųjų sporto žaidimų, tokių kaip tenisas, pradmenys. Pramoninės revoliucijos metu kamuolių gamyba patyrė didelį pokytį dėl naujų technologijų ir medžiagų atsiradimo. Vulkanizuotos gumos išradimas 1839, kurį atliko Charlesas Goodyearas (Jungtinės Amerikos Valstijos), leido gaminti tvirtesnius ir elastingesnius kamuolius. Tai paskatino šiuolaikinių kamuolių dizaino ir gamybos standartų atsiradimą.
Aklųjų riedulio kamuolys. Aklųjų riedulio pradžia 1946. Ankstyvaisiais šio žaidimo metais taisyklės nereglamentavo kamuolio dydžio, svorio, medžiagos ar spalvos. Dažniausiai naudoti įvairūs kamuoliai į kurių vidų buvo įdėti skambantys varpeliai, padedantys žaidėjams girdėti kur yra kamuolys.
Aklųjų riedulio kamuolys (Lietuvos aklųjų istorijos muziejus)
limis.lt
1980 Tarptautinė aklųjų sporto federacija (angl. International Blind Sports Federation, IBSA) patvirtino aklųjų riedulio kamuolio standartus, reglamentuojančius jo dydį, svorį ir vidinius skambučius. Taip pat siekiant didesnio matomumo ir kontrasto teisėjams ir žiūrovams, pradėta rekomenduoti naudoti mėlynus kamuolius. 21 amžiaus pradžioje dėl technologinių sprendimų aklųjų riedulio kamuoliai tapo patvaresni ir saugesni. Integruoti į kamuolio vidų varpeliai, buvo patobulinti, kad skleistų garsesnį ir aiškesnį garsą, padedantį žaidėjams geriau orientuotis. Taip pat buvo naudojami atsparūs smūgiams varpeliai, kurie ilgiau išlaiko savo funkcionalumą.
Kamuolių gamyboje didelis dėmesys skiriamas naujoms medžiagoms ir gamybos technologijoms siekiant išvengti kamuolio įtrūkimų ir kitų pažeidimų, kurie galėtų sužeisti žaidėjus.
Oficialūs aklųjų riedulio kamuolio parametrai: skersmuo apie 24,2 cm, perimetras – 76 cm, svoris – 1,25 kg (1250 g), medžiaga iš kietos gumos, Skambučiai turi būti pakankamai garsūs, kad būtų girdimi per žaidimo triukšmą.
Beisbolo kamuoliukas. XIX amžiaus pradžioje beisbolas išpopuliarėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pirmieji beisbolo kamuoliukai gaminti rankomis iš skirtingų medžiagų, tokių kaip medis, kaulas, oda, verpalai, vidus kemšamas plaukais ar medžio žievės drožlėmis. Tokie kamuoliukai buvo sunkūs, nelygūs ir greitai plyšdavo, skyrėsi kamuoliukų dydžiai, formos, svoris.
Citrinos žievės beisbolo kamuoliukas
Viešo naudojimo
1830–1850 išpopuliarėjo Citrinos žievės kamuoliukas (angl. Lemon Peel Ball). Kamuoliukas gamintas rankomis iš vieno odos gabalo, susiūtas taip, kad suformuotų keturis trikampius segmentus, kurie jungėsi viduryje, užpildytas vilna, plaukais ar kita minkšta medžiaga. Tai buvo ypatinga konstrukcija tuo metu, nes dauguma kamuolių buvo gaminami iš kelių odos gabalų, susiūtų kartu.
Pirmieji oficialūs bandymai standartizuoti beisbolo taisykles ir nustatyti inventoriaus standartus prasidėjo 1854.
Tačiau tik 1857 Niujorko beisbolo klubų atstovai priėmė sprendimus dėl kamuoliuko dydžio, svorio ir medžiagų. Kamuoliukas turėjo būti pagamintas su kaučiukiniu branduoliu, apvyniotu siūlais ir padengtu odos sluoksniu.
1858 Williamas Harwoodas (Jungtinės Amerikos Valstijos) įkūrė pirmąjį beisbolo fabriką Masačusetso valstijoje ir masiškai pradėjo gaminti beisbolo kamuoliukus su aštuonių figūrų dizainu.
1876 amerikietis Albertas Goodwillis Spaldingas įkūrė kompaniją Spalding, kuri ilgą laiką buvo oficialus beisbolo kamuolių tiekėjas įvairioms lygoms, o nuo 1877 iki 1976 Spalding kompanija buvo pagrindinis beisbolo kamuoliukų tiekėjas Aukščiausiai beisbolo lygai (angl. Major League Baseball).
Kompanijos Spalding išleistos knygos Spalding’s Official Base Ball Guide knygos viršelis (1911, Jungtinės Amerikos Valstijos)
Viešo naudojimo
1925 Miltonas Reachas (Jungtinės Amerikos Valstijos) užpatentavo kamštinės pagalvėlės (angl. cushion cork) beisbolo kamuoliuko gaminimo technologiją – kamštinė šerdis, apsupta juoda guma, ant kurios uždėtas raudonos gumos sluoksnis. Kamuoliuko dizainas padidino jo atšokimo efektyvumą, patvarumą ir standartizaciją. 21 amžiuje beisbolo kamuoliukai gaminami pagal tarptautinius standartus, kuriuos nustatė tokios organizacijos kaip Aukščiausioji beisbolo lyga ir Tarptautinė beisbolo federacija (angl. International Baseball Federation, IBAF).
Šiuolaikinis beisbolo kamuoliukas
Tage Olsin / CC BY-SA 2.0
Oficialūs beisbolo kamuoliuko parametrai: svoris (141,75–148,83 g), apimtis (22,86–23,495 cm), skersmuo (7,26–7,47 cm). Kamuoliuko branduolys paprastai yra pagamintas iš guminio arba kamštinio branduolio, apvynioto siūlais (dažniausiai medvilnės arba vilnos), išorinis sluoksnis yra padengtas dviem baltos odos gabalais. Siūlai, kuriais siuvami beisbolo kamuoliai, yra raudonos spalvos, kad būtų gerai matomi. Kiekvienas kamuolys turi 108 dvigubus siūlus. Dažniausiai gaminami iš karvės odos, tačiau gali būti naudojamos ir sintetinės medžiagos.
Futbolo kamuolys. Manoma, kad apie III amžių prieš mūsų erą Kinijoje buvo žaidžiamas į futbolo žaidimą panašus žaidimas tsu chu, kurio metu komandos stengdavosi įmušti pripučiamą, plunksnomis ar žolės prikimštą odinį kamuolį į specialų tinklelį. Kamuoliai būdavo gaminami iš šviežios odos, susiūti specialiai sukonstruotais siūlais. Vėlesniais laikais naudojami panašiems žaidimams į futbolą kamuoliai iš pripūstų gyvūnų, dažniausiai kiaulių ar avių skrandžių, šlapimo pūslių. Oda buvo surišama ar susiūta, kad išliktų rutulio forma, o viduje įpučiamas oras. Šie kamuoliai dažnai prarasdavo formą ir buvo nepatvarūs.
Futbolo kamuolys (1936, Berlyno olimpinės žaidynės)
Christos Vittoratos / CC BY-SA 3.0
1855 Charlesas Goodyearas sukūrė pirmąjį vulkanizuotos gumos futbolo kamuolį. Šis išradimas padėjo standartizuoti futbolo kamuolio dydį bei formą. 1863 Futbolo asociacija (angl. The Football Association, FA) patvirtino pirmąsias oficialias futbolo taisykles, kuriose apibrėžtos ir futbolo kamuolio specifikacijos. Futbolo kamuolys privalėjo būti beveik tobulai sferinis, kad būtų galima tiksliai kontroliuoti žaidimo kryptį ir greitį; nors pagrindinė medžiaga vis dar buvo gyvūnų pūslės, jos turėjo būti padengtos kokybiška oda, kuri suteiktų papildomą apsaugą ir ilgaamžiškumą; kamuolys turėjo būti pripūstas iki tam tikro slėgio, kad būtų pasiektas reikiamas kietumas ir atšokimo savybės.
20 amžiaus pradžioje futbolo kamuoliai buvo gaminami iš 18 arba 32 odos skiaučių, susiūtų rankomis. 1951 pristatytas pirmasis baltas futbolo kamuolys, kuris buvo lengviau matomas aikštėje. 1970 Tarptautinė futbolo federacija (pranc. Fédération Internationale de Football Association, FIFA) Pasaulio futbolo čempionato Meksikoje metu pristatytė Adidas Telstar futbolo kamuolį. Tai buvo pirmasis oficialus Pasaulio čempionato kamuolys, kuris turėjo juodas ir baltas penkiakampes ir šešiakampes figūras, padedančias geriau matyti jį televizijos ekranuose.
Futbolo kamuolys
Viešo naudojimo
Nuo 21 amžiaus pradžios futbolo kamuoliai buvo dar labiau tobulinami, gaminami naudojant sintetines medžiagas, kurios užtikrina puikų kamuolio valdymą, aerodinamines savybes, atsparumą ir pastovumą įvairiose oro sąlygose. Futbolo kamuoliai yra įvairių dydžių, naudojami priklausomai nuo žaidėjų amžiaus ir žaidimo tipo.
Oficialūs futbolo kamuolių dydžiai
| Dydis | Skersmuo | Apimtis | Svoris | Naudojimas |
|---|---|---|---|---|
| 1 | apie 17 cm | apie 46–51 cm | apie 200–220 g | Mažiems vaikams treniruotėms ir įgūdžių lavinimui. |
| 2 | apie 20 cm | apie 56–58 cm | apie 250–280 g | Mažesniems vaikams, paprastai jaunesniems nei 4–5 metų, ir įgūdžių lavinimui. |
| 3 | apie 22 cm | apie 58–61 cm | apie 300–320 g | Vaikams iki 8 metų amžiaus. Naudojamas pradiniam futbolo mokymuisi. |
| 4 | apie 20–21 cm | apie 63,5–66 cm | apie 350–390 g | Vaikams 8–12 metų amžiaus. Naudojamas jaunimo futbolo rungtynėms ir treniruotėms. |
| 5 | apie 22–23 cm | apie 68–70 cm | apie 410–450 g | Suaugusiųjų futbolo rungtynėms. Naudojamas tarptautiniuose turnyruose, profesionaliame futbole bei vyresnių nei 12 metų amžiaus vaikų rungtynėse. |
Krepšinio kamuolys. Pirmieji krepšinio kamuoliai buvo pagaminti iš natūralios odos arba susiūti iš atskirų odos gabalų (dažniausiai baltos arba natūralios odos spalvos) išlaikant tam tikrą kamuolio svorį ir dydį. Jie buvo sunkesni ir mažiau lankstūs nei šiuolaikiniai kamuoliai, bet tuo metu buvo tinkami pirmaisiais krepšinio žaidimo etapais.
Odinis krepšinio kamuolys
Viešo naudojimo
Šiuolaikinis krepšinio kamuolys
Viešo naudojimo
Pirmose oficialiose krepšinio taisyklėse paskelbtose 1891 12 21 nurodoma, kad žaidimui turi būti naudojamas rutulinis kamuolys, tačiau nebuvo aiškiai apibrėžtas kamuolio dydis, medžiagos ir kiti parametrai. Pirmaisiais krepšinio vystymosi metais, buvo naudojami įvairūs kamuoliai. 1894 amerikietis Albertas Spaldingas, kompanijos A. G. Spalding & Brothers įkūrėjas, sukūrė ir pagamino pirmąjį specialiai krepšiniui skirtą kamuolį. Šis įvykis žymi oficialų krepšinio kamuolio atsiradimą. Apie 1940–1950 pradėti gaminti kamuoliai iš sintetikos ir gumos. Naujos medžiagos leido sukurti lengvesnius, elastingesnius ir patvarius kamuolius. Tačiau sintetiniai kamuoliai pradėjo populiarėti ir daugiau plisti tik po kelerių dešimtmečių nuo jų įvedimo į rinką. 20 amžiaus 6 dešimtmetyje sukurti pirmieji plastikiniai krepšinio kamuoliai. Jie buvo lengvesni ir geriau valdomi, tačiau neatsparūs smūgiams, dažnai prarasdavo formą arba plyšdavo. 20 amžiaus 6–7 dešimtmetyje pradėti naudoti kamuoliai su ryškesnėmis spalvomis, tokiomis kaip oranžinė, geltona, mėlyna ir raudona. 21 amžiaus pradžioje dėl naujų medžiagų, tokių kaip mikrofibros ir aukštos kokybės sintetinės odos užtikrino kamuolių patvarumą ir suteikė žaidėjams didesnę kamuolio kontrolę. Krepšinio kamuoliai taip pat yra tinkami naudoti tiek vidaus, tiek lauko aikštėse.
Krepšinio kamuoliai yra įvairių dydžių, naudojami priklausomai nuo žaidėjų amžiaus ir žaidimo tipo.
Oficialūs krepšinio kamuolių dydžiai
| Dydis | Skersmuo | Apimtis | Svoris | Naudojimas |
|---|---|---|---|---|
| 5 | 70 cm | 70–71 cm | 397–454 gr | Vyrų krepšinio rungtynėse, įskaitant profesionalias lygas ir kitus aukščiausio lygio turnyrus. |
| 6 | 72 cm | 72–74 cm | 510–567 gr | Moterų krepšinio rungtynėse, taip pat vyresnių vaikų ir jaunimo varžybose. |
| 7 | 75 cm | 75–76 cm | 567–624 gr | Jaunimo krepšinio rungtynėse, pradedant nuo jaunesnio amžiaus grupių (dažniausiai nuo 9 metų amžiaus). |
Rankinio kamuolys. Danijos mokytojas Holgeris Nielsenas 1898 sukūrė pirmąsias rankinio taisykles. Pirmieji rankinio kamuoliai buvo rankų darbo, gaminti iš odos (dažniausiai karvės odos) ir viduje užpildyti įvairiomis medžiagomis. Pirmųjų rankinio kamuolių tikslūs matmenys nėra žinomi, bet kamuoliai turėjo būti pakankamai maži (panašūs į mažesnius futbolo kamuolius), kad būtų lengvai valdomi viena ranka.
Šiuolaikinis rankinio kamuolys
Viešo naudojimo
20 amžiaus pradžioje rankinis pradėjo populiarėti visoje Europoje, ypač Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse. 1917 Vokietijos mokytojo Karlo Schelenzo taisyklės padėjo standartizuoti kamuolio dydį ir svorį, todėl buvo galima gaminti vienodesnius kamuolius. 1926 įkurta Tarptautinė rankinio federacija (angl. International Handball Federation) nustatė oficialius rankinio taisykles ir standartus, įskaitant kamuolio parametrus. Nuo tada kamuoliai turėjo atitikti tam tikrus dydžio, svorio ir medžiagos reikalavimus.
20 amžiaus viduryje rankinio kamuoliai taip pat buvo gaminami iš natūralios apdorotos odos, kuri buvo dažyta, kad kamuolys būtų geriau matomas žaidimo metu. Vidinė kamuolio dalis buvo užpildyta gumos arba latekso pūslėmis, kurios suteikdavo jam elastingumo ir tvirtumo. Kamuolių gamybos procesas buvo pusiau mechanizuotas, tačiau daugelis procesų vis dar buvo atliekami rankomis, ypač siuvimas. Pirmųjų kamuolių gamyba iš sintetinių medžiagų pradėta vykdyti po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo pastebėta, kad natūrali oda turi tam tikrų trūkumų, tokių kaip jautrumas drėgmei ir didesnis svoris. Apie 1970–1980 sintetinės medžiagos pradėjo plačiai įsitvirtinti rankinio kamuolių gamyboje. Šiame laikotarpyje daugelis sporto prekių gamintojų pradėjo eksperimentuoti su įvairiais sintetiniais dangalais. Kamuoliai dažnai gaminti iš poliuretano arba PVC (polivinilchlorido). Šios medžiagos buvo atsparios drėgmei ir turėjo geresnį sukibimą nei natūrali oda. 1990–2000 sintetinės medžiagos tapo dominuojančios rankinio kamuolių gamyboje. Šiame laikotarpyje pradėti gaminti kamuoliai su ergonomiškesniais paviršiais.
Šiuolaikiniai rankinio kamuoliai dažniausiai yra pagaminti iš mikropluošto sintetinės odos, vidinė kamuolio pūslė yra iš gumos arba latekso. Kamuoliai yra įvairių ryškių spalvų, kurios pagerina jų matomumą aikštelėje. Dažniausiai naudojamos spalvos geltona, mėlyna, raudona ir balta, tap pat turi gamintojo logotipus, turnyro emblemas ir kitus grafinius elementus. Daugelis gamintojų siekia naudoti ekologiškas medžiagas ir tvarią gamybos praktiką, kad sumažintų savo produktų poveikį aplinkai.
Oficialūs rankinio kamuolių dydžiai
| Dydis | Apimtis | Svoris | Naudojimas |
|---|---|---|---|
| 1 | 50–52 cm | 290–330 g | Skirtas vaikinams (8–12 metų) ir merginoms (iki 14 metų). |
| 2 | 54–56 cm | 325–375 g | Skirtas moterims ir vaikinams (12–16 metų). |
| 3 | 58–60 cm | 425–475 g | Skirtas vyrams ir vyresniems jaunuoliams (vyresniems nei 16 metų). |
Regbio kamuolys. Pirmieji regbio kamuoliai buvo gaminami iš kiaulės šlapimo pūslės, įdėtos į odinę dangą, jų spalva buvo natūrali – ruda ar gelsvai ruda. Tokie kamuoliai nebuvo dažomi, nes pagrindinis dėmesys buvo skiriamas funkcionalumui, o ne estetikai. Šlapimo pūslės buvo pripučiamos, tačiau dėl jų natūralios formos kamuoliai buvo netaisyklingi, dažnai ovalūs, todėl ši forma tapo regbio kamuolio skiriamuoju bruožu. Kamuoliai buvo siuvami rankomis ir jų dydis bei forma buvo gana įvairūs.
Odinis regbio kamuolys
Valerijaus Griešnovo archyvas
Regbio kamuolys
CC BY-SA 3.0
1892 Regbio sąjunga (angl. Rugby Football Union, RFU) nustatė pirmuosius kamuolio matmenų ir formos standartus. Kamuolys turėjo būti ovalus, su keturiais paneliais. Buvo nustatytas kamuolio ilgis (28–30 cm) ir apimtis (58–62 cm). Apie 1862 anglas, odos apdirbimo meistras Richardas Lindonas aktyviai ieškojo, kuo pakeisti kiaulės pūslę, ir vietoj jos panaudojo Indijos gumos pūslę. Indijos guma buvo per kieta, kad ją būtų galima pripūsti burna. Dėl šios priežasties jis sukūrė specialų didelį žalvarinį oro siurblį regbio kamuoliams pripūsti. 20 amžiaus 3 dešimtmetyje kamuoliai intensyviai pradėti gaminti iš gumos, kuri buvo tvirtesnė ir patvaresnė nei šlapimo pūslė. Guma leido tiksliau kontroliuoti kamuolio formą ir dydį. 20 amžiaus antroje pusėje kamuolių gamyboje pradėtos naudoti sintetinės medžiagos, kurios yra lengvesnės, atsparesnės drėgmei ir suteikia geresnį sukibimą, ypač esant blogoms oro sąlygoms. Kamuolių paviršius pradėtas dengti dažais ir laku, siekiant pagerinti atsparumą drėgmei.
20 amžiaus 8 dešimtmetyje pasirodė pirmieji baltos spalvos kamuoliai, kurie buvo gerai matomi aikštėje, ypač blogomis oro sąlygomis ar prastai apšviestose aikštėse. Regbio kamuoliai dažniausiai gaminami iš sintetinių medžiagų, tokių kaip poliuretanas.
Oficialūs parametrai: ilgis (280–300 mm), apskritimo ilgis (išilgai, 740–770 mm), apskritimo ilgis (skersai, 580–620 mm), svoris (410–460 gr).
Stalo teniso kamuoliukas. Stalo tenisas pradėtas žaisti 19 amžiaus pabaigoje. Žaidimui buvo naudojami įvairių medžiagų kamuoliukai (pvz., guminiai, kamštiniai ar net vulkanizuotos gumos), kurie nebuvo vienodi savo dydžiu, svoriu ir šoklumu, tai darė didelę įtaką žaidimo kokybei. 1900 Jungtinėse Amerikos Valstijose lankęsis anglas Jamesas Gibbas parsivežė namo keletą tuščiavidurių celiulioido kamuoliukų ir juos su draugais išbandė stalo teniso žaidime. Toks kamuoliukas buvo lengvas, stiprus ir turėjo gerą šoklumą, kuris žaidimui suteikė nuoseklumo.
Stalo teniso kamuoliukas
Viešo naudojimo
1926 įkūrus Tarptautinę stalo teniso federaciją (angl. International Table Tennis Federation, ITTF), buvo nustatyti pirmieji kamuoliukų standartai. Kamuoliukas turėjo būti 38 mm skersmens ir sverti 2,5 gr, baltos spalvos, kad būtų gerai matomas ant tamsių stalų. 20 amžiaus 2 dešimtmetyje celiulioidiniai kamuoliukai tapo dominuojančiais rinkoje dėl savo lengvumo ir geros šoklumo savybių. 2000 Tarptautinė stalo teniso federacija padidino kamuoliuko skersmenį nuo 38 mm iki 40 mm. Šis pokytis buvo įvestas siekiant lėtinti žaidimo tempą ir padaryti jį labiau matomą žiūrovams.
Dėl aplinkosaugos ir saugumo priežasčių, celuloidinius kamuoliukus pradėta keisti plastikiniais, kurie yra tvirtesni, taip pat jie turi šiek tiek kitokį šoklumą. Pagal Tarptautinės stalo teniso federacijos nuostatus stalo teniso kamuoliukų skersmuo turi atitikti 40 mm (±0,5 mm), svoris – 2,7 gr (±0,1 gr), spalva – balta arba oranžinė (priklausomai nuo žaidimo sąlygų ir stalo spalvos), paviršius – matinis, be siūlių arba su minimaliais siūlėmis, kad būtų užtikrintas vienodas šoklumas ir valdymas. Taip pat žymimi žvaigždutėmis, siekiant nurodyti jų kokybę ir tinkamumą įvairiems žaidimo lygiams. Šis žymėjimas yra plačiai naudojamas visame pasaulyje ir svarbus žaidėjams, nes leidžia pasirinkti tinkamą kamuoliuką pagal jų poreikius ir žaidimo lygį.
Stalo teniso kamuoliuko žymėjimo žvaigždutėmis reikšmės
| Žvaigždučių skaičius | Paskirtis | Kokybė | Naudojimas |
|---|---|---|---|
| 1 | Kamuoliukai yra skirti pradedantiesiems ir kasdieniams žaidimams. | Paprastai yra pagaminti su mažesniais tikslumo ir kokybės reikalavimais, todėl gali turėti nedidelių netikslumų formoje ir šoklumo savybėse. | Tinka treniruotėms, laisvalaikio žaidimui ir mokymuisi. Jie yra pigesni ir labiau prieinami. |
| 2 | Kamuoliukai skirti pažengusiems žaidėjams, kuriems reikia geresnės kokybės kamuoliukų, tačiau jie vis dar gali turėti šiek tiek mažesnę kokybę nei aukščiausios klasės kamuoliukai. | Yra tikslesni nei 1 žvaigždutės kamuoliukai ir turi geresnes šoklumo savybes bei formos nuoseklumą. | Dažniausiai naudojami neoficialiuose turnyruose ir aukštesnio lygio treniruotėse. |
| 3 | Aukščiausios kokybės kamuoliukai, naudojami tarptautiniuose turnyruose ir oficialiose varžybose. | Atitinka griežtus Tarptautinė stalo teniso federacijos nustatytus standartus dėl dydžio, svorio, formos ir šoklumo. Kamuoliukai yra labai tikslūs ir vienodi, užtikrinantys nuoseklų ir aukštos kokybės žaidimą. | Naudojami profesionalių žaidėjų treniruotėse ir oficialiose varžybose. Jie yra brangiausi, tačiau užtikrina geriausią žaidimo patirtį. |
Teniso kamuoliukas. Teniso žaidimas atsirado 19 amžiaus viduryje. Pirmieji teniso kamuoliukai buvo pagaminti iš įvairių medžiagų, įskaitant gumą ir medvilnę, padengti flanele arba kitais audiniais. Kamuoliukai buvo baltos spalvos, dėl geresnio matomumo ant tamsesnių žaidimo paviršių, tačiau jie buvo gana įvairūs savo kokybe ir savybėmis.
Teniso kamuoliukas
© Renatas Mizeras
Apie 1870 pradėjus naudoti vulkanizuotą gumą, teniso kamuoliukai tapo labiau vienodi. Ši naujovė padėjo sukurti patvaresnius ir nuoseklesnius kamuoliukus, kurie buvo tinkami tiek žaidimui lauke, tiek patalpose. 20 amžiaus pradžioje teniso kamuoliukai buvo gaminami naudojant dviejų dalių vulkanizuotos gumos apvalkalą, padengtą veltiniu, kuris padidino jo aerodinamiką, suteikdamas jam būdingą šoklumą ir greitį. 1972 Tarptautinė teniso federacija (angl. International Tennis Federation, ITF) nustatė oficialius teniso kamuoliukų standartus, kurie galioja iki šiol.
Dėl didelės televizijos įtakos teniso sportui buvo atsisakyta baltos spalvos kamuoliuko, kuris nebuvo gerai matomas per televiziją jį pakeičiant geltona spalva, kuri lengviau pastebima ant įvairių žaidimo paviršių ir užtikrino geresnį žaidimo stebėjimą.
Kai kuriais atvejais naudojami ir kitų spalvų teniso kamuoliukai, pavyzdžiui, oranžiniai arba raudoni, ypač per treniruotes arba žaidžiant mažesnėse aikštelėse. Šios spalvos dažniausiai naudojamos vaikams ir pradedantiesiems, nes jos yra ryškesnės ir padeda lengviau sekti kamuoliuko judėjimą. 20 amžiaus 9 dešimtmetyje pradėta naudoti spaudimui atsparių kamuoliukų gamybos procesas, siekiant ilgiau išlaikyti jo šoklumo savybes. Tai svarbu norint užtikrinti nuoseklią žaidimo kokybę įvairiose aplinkose.
Spalvotas teniso kamuoliukas
© Renatas Mizeras
Pagal Tarptautinės teniso federacijos nustatytus standartus, šiuolaikiniai teniso kamuoliukai turi atitikti šiuos kriterijus: skersmuo – 6,54–6,86 cm; svoris – 56,0–59,4 gr; šoklumas – kamuoliukas paleistas iš 254 cm aukščio, turi atšokti tarpe 135–147 cm aukščio; deformacija – kamuoliukas, veikiamas 8.165 kg jėgos, turi deformuotis 0.56–0.74 cm; spalva: geltona arba balta; paviršius – padengtas veltinio audiniu.
Tinklinio kamuolys. Pirmieji tinklinio kamuoliai atsirado ankstyvajame 20 amžiuje. Jie buvo rankų darbo, pagaminti iš natūralios odos ir kitų medžiagų, užpildyti šiaudais arba plunksnomis siekiant suteikti jiems tam tikrą šoklumą ir lengvumą. Nors šie kamuoliai buvo gana sunkūs ir netikslūs, tačiau buvo naudojami daugybėje laisvalaikio žaidimų, tame tarpe ir tinklinio žaidime.
Tinklinio kamuolys
© Renatas Mizeras
20 amžiaus viduryje išpopuliarėjo iš plastikinių medžiagų ir gumos sukurti tinklinio kamuoliai. 20 amžiaus 6–7 dešimtmečiuose celiulioidas buvo populiari medžiaga, naudota stalo teniso kamuoliukų gamybai, tačiau buvo eksperimentuojama ir su tinklinio kamuolių gamyba iš šios medžiagos. Celiulioidiniai kamuoliai buvo lengvi ir turėjo geras šoklumo savybes, tačiau jie buvo neatsparūs aplinkos poveikiams. 1980 Tarptautinė tinklinio federacija (pranc. Fédération Internationale de Volleyball, FIVB) patvirtino naujas taisykles, nustatančias kamuolio oficialius matmenis ir savybes.
Kamuoliai turėjo būti pagaminti iš sintetinės medžiagos arba odos, jų svoris turėjo būti tarp 260–280 gr, apimtis – 65–67 cm. 1996 paplūdimio tinklinis debiutavo Atlantos vasaros olimpinėse žaidynėse, kartu pristatytas ir paplūdimio tinkliniui skirtas kamuolys. Šiuolaikiniai tinklinio kamuoliai gaminami iš aukštos kokybės sintetinių medžiagų, tokių kaip poliuretanas ar PVC, kamuoliai turi daugiasluoksnę konstrukciją, kuri užtikrina optimalų šoklumą ir tikslumą.
Oficialūs tinklinio kamuolių dydžiai
| Kamuolio rūšis | Skersmuo | Svoris | Naudojimas |
|---|---|---|---|
| Salės tinklinio | 65–67 cm | 260–280 gr | Skirti naudoti uždarose patalpose, kur grindų danga ir oro sąlygos yra kontroliuojamos. Šie kamuoliai turi švelnesnę ir lygesnę tekstūrą, užtikrinančią geresnį sukibimą ir kontrolę žaidimo metu. |
| Paplūdimio tinklinio | 66–68 cm | 260–280 gr | Specialiai sukurti naudoti lauke, ypač ant smėlio. Jų konstrukcija ir medžiagos yra pritaikytos atlaikyti įvairias lauko sąlygas. |
Naujausios tendencijos ir inovacijos sporto kamuolių gamyboje
XX amžiuje sporto kamuolių gamyba išgyveno reikšmingus pokyčius dėl naujų medžiagų ir technologijų atsiradimo, siekiant pagerinti kamuolių kokybę, ilgaamžiškumą ir žaidimo patirtį. Naujausios tendencijos ir inovacijos apima pažangiausias medžiagas, technologijas ir dizaino sprendimus, kurie pagerina kamuolių savybes, ilgaamžiškumą ir ekologinį poveikį. Naudojamos ir tobulinamos sintetiniai polimerai, kompozitinės medžiagos kamuoliams suteikia tvirtumo ir elastingumo, užtikrina puikų šoklumą ir kamuolio valdymą. Naudojant nanodaleles, pagerinamos kamuolio paviršiaus savybės, tokias kaip sukibimas, atsparumas drėgmei ir ilgaamžiškumas. Nanotechnologijos taip pat gali būti naudojamos kamuolių antibakterinėms savybėms pagerinti. 3D spausdintuvų pagalba gaminami kamuoliai su sudėtingomis vidaus struktūromis, taip pat ši technologija leidžia greitai ir ekonomiškai gaminti prototipus bei pritaikyti individualius dizainus. Kai kurie sporto kamuoliai, tokie kaip rankinio kamuoliai gaminami su specialiomis ergonominėmis formomis ir paviršiais, kurie pagerina sukibimą ir komfortą žaidimo metu. Didelis dėmesys teikiamas tavarumui: biologiškai skaidomoms, perdirbamoms ir perdirbtoms medžiagoms. Naujausi sporto kamuoliai gali turėti integruotus jutiklius, kurie matuoja smūgio jėgą, greitį, sukimosi kampą ir kitus parametrus. Ši informacija gali būti perduodama į išmaniuosius įrenginius, leidžiant sportininkams analizuoti savo žaidimą ir tobulinti techniką. Šios pažangios technologijos ne tik pagerina žaidimo kokybę ir žaidėjų patirtį, bet ir mažina sporto įrangos gamybos poveikį aplinkai. Integruotos skaitmeninės technologijos suteikia naujų galimybių sportininkams analizuoti ir tobulinti savo žaidimą, paverčiant sporto kamuolius ne tik žaidimo įrankiu, bet ir pažangiu treniruočių įrenginiu.
