Spòrtas (angl. sport), socialinis reiškinys, neatsiejama visuomenės kultūros dalis – rengimosi varžyboms ir dalyvavimo jose sistema siekiant geriausių sportinių rezultatų. Jam būdinga tikslinga, taisyklių ribojama labai aktyvi fizinė ir psichinė veikla, nuoseklus ir nuolatinis fizinių ir dvasinių žmogaus galių plėtojimas varžymosi, lenktyniavimo būdu (greičiau, toliau, aukščiau, tiksliau, gražiau, kilniau) ir taip išugdytų jėgų, gebėjimų rodymas individualiose ir komandinėse varžybose. Apima sistemingą mokymąsi, lavinimąsi ir varžymąsi. Plačiąja prasme sportas – visos fizinio aktyvumo formos, gerinančios žmonių fizinį parengtumą ir dvasinę būseną.
Skiriamas didysis sportas (apima profesionalų sportą ir mėgėjų sportą, kai siekiama didžiojo sporto tikslų): kiekvienas dalyvis turi tikslą pasiekti geriausią rezultatą. Suprantamas siaurąja (aukščiausio rango, elitinės varžybos: pasaulio, Europos čempionatai, olimpinės žaidynės) ir plačiąja (sistemingas rungtyniavimas siekiant geriausių rezultatų) prasme. Didysis sportas padeda tirti žmogaus gebėjimų galimybes, t. y. suprasti žmogaus organizmo veiklą, kai atliekamas maksimalus darbas stresinėmis aplinkybėmis ir krūvis priartėja prie biologinės veiklos ribos, ir iš gautų duomenų nustatyti dėsningumus, kaip optimaliai lavinti įgimtus žmogaus gebėjimus. Svarbiausia tarptautinio sportinio sąjūdžio, propaguojančio humanistines vertybes, šiuolaikinio visuomeninio gyvenimo ir tarpvalstybinių santykių dalis yra olimpinis sportas. Ryškiausias bruožas – specialus sportininkų rengimas varžytis ir varžymasis, pirmiausia svarbiausiose pasaulio varžybose – olimpinėse žaidynėse, siekiant kuo geriausių olimpinių sporto šakų rezultatų; svarbus yra socialinių tikslų – sveikatos stiprinimo, fizinio ir dorovinio žmonių tobulinimo, olimpizmo principų kitose visuomeninio gyvenimo srityse – skleidimas ir įgyvendinimas. Didžiojo sporto dalis – profesionalų sportas – yra sportinė veikla, kurios pagrindinis tikslas – siekti pačių geriausių rezultatų intensyviai rengiant sportininkus, už dalyvavimą varžybose ir pasiektus rezultatus gaunančius atitinkamą materialų atlygį.
Jaunių sportas yra vaikų ir paauglių daugiamečio sportinio rengimo dalis, laiduojanti jų gerą fizinį parengtumą, stiprią sveikatą, skiepijanti sportavimo įgūdžius, sudaranti prielaidas ateityje, 16–18 metų, siekti pačių geriausių sportinių rezultatų.
Mėgėjų sportas – sportinė veikla, kuria siekiama ne tiek didžiojo sporto tikslų, kiek harmoningo fizinio, dvasinio ugdymo, sportinių rezultatų organizuotai ir savarankiškai treniruojantis, rungtyniaujant, bet neturint iš to materialinės naudos.
Sportas visiems – kūno kultūros priemonių, fizinių pratimų, jėgų ir darbingumo atgavimo naudojimas įvairių socialinių grupių gyventojų – vaikų, moksleivių, studentų, darbininkų, tarnautojų, pagyvenusių žmonių – visapusiško ugdymo, sveikatos stiprinimo ir palaikymo, ligų profilaktikos tikslais, jo dalis – šeimos sportas – šeimos narių bendrai atliekami fiziniai pratimai, žaidimai laisvalaikiu.
Pagal specifinius bruožus skiriamas neįgaliųjų sportas – laikinos arba visiškos kūno ir proto negalios žmonių organizuota sportinė veikla, kurios tikslas – stiprinti sveikatą, tikslingai praleisti laisvalaikį, siekti sportinių rezultatų rengiantis varžytis ir varžantis, ekstremalusis sportas – sporto varžybos ypač sudėtingomis, rizikingomis gamtos sąlygomis (šuoliai į vandenį nuo uolų, banglenčių, burlenčių varžybos ir kita) arba specialiai sudarytomis sąlygomis (pvz., šuoliai su tįstine, labai sudėtingų kliūčių ruožo įveikimas dviračiais, motociklais, riedučiais), ekologinis sportas – sportinė veikla natūralioje, nepakeistoje aplinkoje (bėgimas vietovėje, alpinizmas ir kita) arba pakitusioje, šiuolaikinės industrinės visuomenės pertvarkytoje švarioje aplinkoje.
Šiuolaikinis sportas susideda iš daugelio šakų, kurių kiekvienai būdinga saviti sportinės kovos metodai, technikos ir taktikos veiksmai, tam tikri įrankiai, inventorius, įranga ir aplinka. Sporto šakos pagal treniruotės ir varžybinės veiklos pobūdį skirstomos į atletines (varžybose vyrauja labai aktyvi sportinė veikla, pvz., futbolas, krepšinis, lengvoji ir sunkioji atletika, plaukimas), technikos (naudojamos specialios važiavimo, skridimo, plaukimo priemonės, pvz., automobilis, dviratis, rogutės, sklandytuvas, burlaivis), šaudymo (šaudymas, šaudymas iš lanko), modeliavimo (automodeliavimas, aviamodeliavimas), abstrakčiojo mąstymo (šachmatai, šaškės) ir kitas.
Sporto pradžia laikomas laikotarpis, kai savisauga, buitiniai rūpesčiai nebeužima viso žmogaus laiko. Pavyzdžiui, šaudymas iš lanko, kaip medžioklėje būtinas gebėjimas, buvo žinomas jau mezolite (apie 8000 prieš Kristų), bet sporto šaka virto apie 1150 prieš Kristų. Seniausios užuominos apie žmogaus sportinę veiklą siekia 2750–2600 prieš Kristų. Mergaičių žaidimai su kamuoliu pavaizduoti Egipto raižiniuose apie 2050 prieš Kristų.
19 amžiuje buvo parengti teoriniai kūno kultūros ir sporto pamatai, 19 amžiaus 2 pusėje–20 amžiaus pradžioje Europoje ir pasaulyje imta kurti sporto organizacijas (tik Sautamptono, Southampton, kėglių klubas Anglijoje įkurtas 1299, gyvavęs 600 metų): Edinburgo čiuožimo (1742), Monrealio akmenslydžio (1807), Šefildo (Shefield, Anglija) futbolo (1867), Anglijos Forest FG (1859), Bunos Aires (1867), Anglijos Manchester United (1878), Norvegijos Kristiana Ski Club (1877), Nansen Ski (1882), Arsenalo futbolo (1886), Glazgo Celtic futbolo (1887), Čekų slidinėjimo (1887), Čekų teniso (1891), Urugvajaus Penarol futbolo (1891) ir kiti sporto klubai.
Pradėtos kurti sporto organizacijos, vienijančios kelis klubus ar šalių organizacijas: Anglijos futbolo asociacija (1862), Jungtinių Amerikos Valstijų mėgėjų sporto (1868), Europos sporto sąjunga (1881) ir kitos.
LIETUVOJE sporto šaknys slypi gilioje senovėje. Senovės lietuviams ypatingą reikšmę turėjo pratimai jojant žirgais: pirmo tūkstantmečio prieš Kristų Vidurio Lietuvos kapinynuose aptinkama rūpestingai kamanėlėmis ir žvangučiais padabintų žemaitukų veislės žirgų palaidojimų. Gyvenant prie jūros, ežerų, upių šalyje populiarus buvo įvairių valčių irklavimas, plaukimas, nardymas.
Baltų teritorijoje dar 7–6 amžiuje prieš Kristų vikrumas, jėga, greitumas, ištvermė buvo labai reikalingos žmogui kovojant už būvį. Pirmykštėje bendruomenėje jauni žmonės buvo mokomi ir auklėjami šeimoje. Mokymas dažniausiai rėmėsi atidžių vyresniųjų veiksmų stebėjimu, kartojimu. Vėliau žmogus pastebėjo, kad taurą gelbsti jo milžiniška raumenų jėga, o elnią – gera klausa, orientavimasis, judesių lengvumas ir greitis. Žaidimai ir kiti fiziniai pratimai tapo fizinio lavinimo, t. p. taktinio karių rengimo priemonėmis.
S. Daukantas: Ritinis buvo lietuvių jaunuomenės, kalnėnų ir žemaičių, didžiausia karo mokslinyčia… M. Valančius pripažino žaidimų ir kitų fizinių pratimų reikšmę greičiau ir geriau pailsėti po sunkaus protinio ir fizinio darbo: Žaidimai yra išrasti, kad sustiprintų nusilpusias jėgas, kad po darbo maloniai pailsėtume (1834).
Šiuolaikinio sporto sampratos užuomazgos Lietuvoje pradėjo formuotis 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje. Teorinius pagrindus kūrė Lietuvos švietėjai, filosofai: S. Šalkauskis, A. Maceina, V. Sezemanas, kūno kultūros, sporto puoselėtojai: A. Jurgelionis, A. Vokietaitis, K. Dineika, V. Augustauskas. Sportas vertintas kaip stipri pasikeitusio, jau 20 a. pradžios požiūrio į žmogaus fizinį lavinimą išraiška. Buvo pastebėtas ryškiausias sporto bruožas – varžymasis. V. Augustauskas: Tik lenktyniavime gali būti sukoncentruota tiek pastangų, kad asmenybė parodytų savo galimybių ribą. Varžybinis sportas – vienas mėgstamiausių jaunimo dalykų. Niekas taip gausiai pasaulio jaunuomenės nesutelkia bendrauti, kaip šių dienų sportas. A. Maceina: <…> Sportininkas yra panašus į asketą, nes neleidžia savo kūnui elgtis taip, kaip jis norėtų, bet lenkia jį pagal savo dvasią, nulemtą sporto tikslo <…>. Mes nieko gero nelaukiame iš tokio sportininko, kuris leidžia savo kūnui visa, ko tik šis įsigeidžia, jo nedrausmina.
Laisvę ir nepriklausomybę atsikovojusioje Lietuvoje sudominti ir į praktinę sportinę veiklą įtraukti Lietuvos jaunimą buvo nelengva: viską reikėjo pradėti tuščioje vietoje. Vienas iš Lietuvos sporto kūrėjų S. Garbačiauskas, 1919 grįžęs į Lietuvą iš Rusijos, stebėjosi: Pats svarbiausias mano tikslas buvo rasti sporto aikštę ar salę, kur būtųįmanoma sueiti į ryšį su sportuojančiais. Per mėnesį išlandžiojau Kauną ir apylinkes, net ir didesnius kiemus, bet, mano didžiausiai nuostabai, nieko panašaus neradau <…>. Pasidarė liūdna ir nesuprantama, kodėl vaikai nežaidžia – visur lyg kokia tyruma. E. Kubiliūtė-Garbačiauskienė rašė: Po darbo besidairant po Kauną ir jo apylinkes užtikau fortuose būrelius vaikų belaksiančių ir besipešančių. Pasiūliau jiems įvairių žaidimų. Pažaidžiau su jais ir pamačiau, kokiu noru jie tai priėmė ir prašė dažniau ateiti su jais pažaisti.
Sporto mėgėjų entuziazmas, atsidavimas, kilnumas, leido žengti pirmuosius žingsnius: steigti sporto organizacijas. Pirmasis sporto klubas 1885 įkurtas Mažojoje Lietuvoje, Klaipėdoje – irklavimo klubas Neptūnas. 1906 Vilniuje įkurtas klubas Sakalas (Sokół), kultivavęs gimnastiką, imtynes, fechtavimąsi, boksą, dviračių sportą, 1906 Kaune – gimnastikos klubas Sakalas, nuo 1912 kultivavęs ir irklavimą, 1907 Kaune įsteigta Atletikos sąjunga, kultivavusi imtynes. Pirmoji atkurtos Lietuvos sporto organizacija įkurta 1919 – Lietuvos sporto sąjunga. 1920 įkurta Makabi, Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS), 1922 – studentų sporto klubas Achilas, Lietuvos sporto lyga (LSL), Lietuvos gimnastikos sporto sąjunga (LGSF), 1923 – Moterų sporto mėgėjų ratelis, Lietuvos dviratininkų sąjunga, 1926 – Lietuvos studenčių sporto klubas Gražina ir kiti.
Pradėtos aktyviai kultivuoti populiariausios sporto šakos: tenisas, krepšinis (1919), ledo ritulys, futbolas, stalo tenisas (1922), šaudymo sportas (1923), plaukimas (1924) ir kitos.
Lietuvai buvo svarbu mūsų šalies sporto organizacijų įstojimas į tarptautines organizacijas: 1923 Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos (pranc. Fédération Internacionale de Football Association, FIFA) nariu tapo Lietuvos sporto lygos Futbolo komitetas, į tarptautines federacijas 1924 įstojo Lietuvos dviratininkų sąjunga, 1930 – Šachmatų sąjunga, 1936 – Krepšinio komitetas. Oficialiose tarptautinėse varžybose Lietuvos atletai debiutavo 1924 – VIII olimpinėse žaidynėse Paryžiuje: du dviratininkai (I. Anolikas ir J. Vilpišauskas) ir futbolo rinktinė. Pirmasis Lietuvos sportininkas, varžęsis pasaulio čempionate (1928), buvo čiuožėjas K. Bulota, greitojo čiuožimo daugiakovėje jis užėmė 21 vietą. Pirmoji nacionalinė rinktinė, debiutavusi pasaulio čempionate (1929), buvo Lietuvos stalo teniso rinktinė, 1930 debiutavo šachmatų rinktinė.
Netrukus pasiekta gerų rezultatų tarptautinėse varžybose. Šaudymo rinktinė (P. Giedrimas, K. Sruoga, A. Mažeika, V. Nakutis, A. Karčiauskas) 1937 Helsinkyje laimėjo pasaulio čempionato sidabro medalius; P. Giedrimas individualiosiose šaudymo iš standartinio pistoleto varžybose t. p. buvo apdovanotas sidabro medaliu. 1939 pasaulio šaudymo čempionate Liucernoje (Šveicarija) J. Miliauskas pelnė bronzos, Lietuvos rinktinė (J. Miliauskas, P. Giedrimas, A. Jelenskas, A. Mažeika, V. Nakutis) – sidabro medalius. Lietuvos vardas labiausiai nuskambėjo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei, padedamai Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių krepšininkų, laimėjus 1937 ir 1939 Europos čempionatus; Lietuvos moterų krepšinio rinktinė 1938 I Europos čempionate Romoje (Italija) pelnė sidabro medalį. Lietuvos stalo teniso rinktinė (Ch. Duškesas, V. Dzindziliauskas, E. Nikolskis, V. Variakojis) 1939 pasaulio čempionate Kaire (Egiptas) užėmė aukštą ketvirtą vietą.
Populiariausiomis sporto šakomis tapo futbolas, lengvoji atletika (tarptautinio lygio lengvaatlečiai buvo A. Šimanas, A. Vietrinas, V. Bakūnas, V. Komaras, O. Šepaitienė ir kiti), tenisas, boksas (J. Vinča boksavosi ir profesionalų ringe), šachmatai (Lietuvos vyrų šachmatų rinktinė dalyvavo septyniose pasaulio šachmatų olimpiadose, 1933 užėmė 7 vietą tarp 15 dalyvavusių šalių rinktinių), žirgų sportas, slidinėjimas, sportiniai šokiai.
1940 SSRS okupacija nutraukė natūralią Lietuvos sporto plėtotę. Buvo uždaryti sporto klubai, nutraukta sporto organizacijų veikla, nutraukti Lietuvos sportininkų ryšiai su tarptautinėmis sporto organizacijomis, sportininkai neteko galimybių savarankiškai dalyvauti tarptautinėse varžybose. Baigiantis II pasauliniui karui daug pajėgiausių sportininkų pasitraukė į Vakarus, dalis likusiųjų Lietuvoje buvo sovietų valdžios represuoti. Per karą buvo sunaikinta daug sporto bazių.
Ilgainiui Lietuvos sportas atsigavo. Be anksčiau populiariausių sporto šakų (bokso, futbolo, krepšinio, lengvosios atletikos, slidinėjimo, šachmatų, žirgų sporto), prigijo ir išsiplėtojo naujos sporto šakos: rankinis, baidarių ir kanojų irklavimas, žolės riedulys, meninė gimnastika, šiuolaikinė penkiakovė, dziudo, badmintonas, sunkioji atletika, orientavimosi, šaudymo iš lanko sportas ir kitos. Buvo sparčiai plėtojamas masinis sportas. Svarbų vaidmenį plėtojant sportą suvaidino organizacinė sportinė veikla. 1946 Kaune įsteigta pirmoji Lietuvoje vaikų ir jaunimo sporto mokykla. 1960 tokių (ir specializuotų plaukimo, lengvosios atletikos, krepšinio) sporto mokyklų buvo 24, jose treniravosi beveik 8 tūkstančiai vaikų, paauglių, jaunių. 1970 72 mokyklas lankė daugiau kaip 27 tūkstančiai, 1981 – 136 mokyklose buvo 62 000 jaunųjų sportininkų.
1945 atidarytas Lietuvos valstybinis kūno kultūros institutas, jį 1948–2004 baigė 4984 kūno kultūros mokytojai, 2238 įvairių sporto šakų treneriai – aukštos kvalifikacijos specialistai, vėliau įnešę didelį įnašą į Lietuvos sporto plėtrą, didelio meistriškumo sportininkų rengimą. Įkurtos arba atkurtos (1940–1941 veikusios) sporto draugijos, kurios turėjo savo sporto bazes, trenerius, sporto mokyklas: Žalgirio (1944), Kolūkiečio (nuo 1956 Nemunas), Spartako, Dinamo, Darbo rezervų, Lokomotyvo. Lietuvos sportininkai sėkmingai rungtyniavo SSRS čempionatuose, SSRS tautų spartakiadose ir kitose varžybose, o būdami SSRS ir SSRS draugijų rinktinėse – tarptautinėse varžybose, labiausiai pasižymėjo krepšininkai ir krepšininkės.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 pakito sporto valdymas: vietoj Kūno kultūros ir sporto komiteto įkurtas Kūno kultūros ir sporto departamentas, 1991 – Lietuvos tautinis olimpinis komitetas sugrąžintas kaip visateisis narys į Tarptautinį olimpinį komitetą. 1991–1992 vietoj sporto draugijų imta steigti sporto klubus (liko tik Žalgirio ir Nemuno draugijos). Visose oficialiose tarptautinėse varžybose – Europos, pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse – Lietuvos sportininkai turi galimybę garsinti savo šalies vardą. Lietuvos sportininkų laimėjimai apžvelgti straipsniuose apie sporto šakas, sporto raida ir istorija Lietuvos didžiuosiuose miestuose ir regionuose – straipsniuose apie sportą tuose miestuose, rajonų savivaldybėse ir savivaldybėse.
